Europoje kasmet parduodama apie 45 milijonų vienetų dulkių siurblių ir jų metinis sunaudojimas elektros energijos kiekis yra apie 120 TWh. Dulkių siurblių galingumas per pastaruosius penkiolika metų išaugo dvigubai. Daugelio jų galingumas svyruoja tarp 1500 ir 2700 W.

Renkantis dulkių siurblį derėtų atsižvelgti į šiuos kriterijus. Yra laikoma, jog gero dulkių siurblio variklio galia siekia 2000-2200 W, o mažesnį skleidžiamą garsą nulemia montuojami keičiamieji dulkių surinkimo maišeliai. Dėl to svarbus yra ir maišelių talpumas. Perkant visuomet teiraukitės, kaip dažnai juos keisti reikės.

Skaityti toliau „Ką būtina žinoti renkantis dulkių siurblį” →

Pintai karklų gyvatvorei geriausiai tinka nelepūs, greitai augantys krūmai su ilgais ūgliais — žilvitis, pajūrinis, krantinis ir purpurinis karklas. Juos augina ne visi medelynai. Amatininkai karklus augina specialiose plantacijose ir pina iš jų įvairius buities rakandius bei baldus. Pasiteiraukite jų, gal parduos. Pigiau ir paprasčiau – pasiimti sekatorių ir keliauti į pakelę, paupį, paežerę ar drėgną pagriovį. Dažniausiai ten rasite jų sąžalynus, ir prisikarpę keletą glėbių ūglių, niekam jokios žalos nepadarysite.

Skaityti toliau „Pinta karklų gyvatvorė” →

Sodyboje ar sode per metus kaupiamos visos pūvančios organinės atliekos yra puikios natūralios trąšos. Dvi dėžės — tai visas komposto gavybos „mechanizmas“.

Kaip nesunkiai per metus kolektyvinio sodo sklype galima gauti 20-30 kibirų puikių natūralių trąšų? Skaityti toliau „Komposto paruošimas” →

Lubos kurių nereikia lyginti ir dažyti, įrengiamos vos per vieną dieną.

Įtempiamos lubos – nauja, bet sparčiai populiarėjanti lubų apdailos medžiaga. Šios lubos montuojamos paprastai ir greitai beveik visose patalpose, nereikalauja ypatingos priežiūros. Jos gali būti įvairių dydžių, formų, spalvų, tekstūrų, blizgios ir matinės, vienspalvės ar spalvotos. Tokios lubos gali būti su fotospauda, tad ant jų galite perkelti norimą paveikslą. Dažnai renkamasi įtempiamąsias lubas, kadangi jos leidžia įgyvendinti įvairiausias interjero idėjas. Šios lubos gali būti lengvai derinamos su kitomis kabančiųjų lubų sistemomis, tokiomis kaip gipso kartono plokščių lubos.  Iš šios medžiagos galite daryti įvairių formų kraštus, o per vidurį liks sumontuoti įtempiamas lubas. Toks sprendimas leis žaisti spalvomis, faktūromis, derinti skirtingus apšvietimo sprendimus. Įtempiamas lubas renkasi ir tie, kurie nenori šalinti lubų defektų, o tiesiog siekia juos paslėpti. Lubų nereikia lyginti ar kitaip tvarkyti – plėvelė paprasčiausiai užmaskuoja lubų trūkumus. Skaityti toliau „Įtempiamos lubos” →

Spalvotieji metalai ir jų lydiniai turi jiems būdingą spalvą, pagal kurią ,apytikriai, galime spėti, koks tai bus metalas ar lydinys, nors tiksliai to nustatyti negalime. Dar sunkiau spėti kokį turime juodųjų metalų ruošinį. Jie , išskyrus kai kuriuos, pavyzdžiui, nerūdyjantis plienas, atrodo vienodai, tamsiai pilki. Skaityti toliau „Kaip atpažinti metalus ir nustatyti jų rūšį” →

Populiarios kopūstų rūšys (gūžiniai, savojos, briuselio, žiediniai, brokoliai, kaliaropės) sodinamos daigais. Daigai sodinami 5-7 savaičių amžiaus, truputį giliau, negu augo daigyne. Dirva turi būti patręšta ir gerai drenuota. Vieta atvira, saulėta. Tiesa, persodintus daigus gerai būtų užpavėsinti (pavyzdžiui skiedromis) – kopūstai sunkiai pakelia persodinimą.

Kopūstai vieni iš nedaugelio kultūrų, nemėgstančių purios žemės šaknų zonoje. Prieš sodinant kopūstus dirvos nereikia perkasinėti. Kai mūsų močiutės sodino kopūstus su „kuoliuku”, jos žinojo ką daro. Skaityti toliau „Kopūstų auginimas” →

Paprikos labiau už pomidorus mėgsta šilumą. Jeigu mūsų salygomis sėjant tiesiai į lysvę pavyksta užauginti kai kurių determinantinių veislių pomidorus, tai papri­koms vasara per trumpa. Daigų sveikatai ir produktyvu­mui reikalinga tinkama temperatūra, apšvietimas, drė­gmė ir erdvė.

Paprikos gerai dygsta 20-29 laipsnių šilumoje, įdėli temperatūra – 27 laipsniai. Tolygų dirvos drėgnumą galima pasiekti iki sudygimo laikant daiginimo dėžutę skai­driame plastikiniame maišelyje. Kai sudygsta, dėžutę rei­kia pastatyti į šviesią (galima su papildomu apšvietimu) ir šiltą vietą. Maždaug po mėnesio nuo sudygimo sėjinu-kus reikia pikiuoti. Jei jie augs suspaustomis šaknimis, krūmai silpnai šakosis.

Paskutines dvi savaites prieš sodinimą daigus reikia pradėti grūdinti, šiltą ir ramią dieną išnešant dėžutes kelioms valandoms į lauką. Buvimo lauke laiką palaipsniui ilginti. Saulėtą dieną reikia saugoti daigus nuo nudegimų, po 14 valandos išnešant atgal į patalpą. Skaityti toliau „Paprikų auginimas” →

Gerai pažįstami ir būtinai kiekvieno daržininko auginami pomidorai turi keletą ypatybių, kurių

paisymas leidžia gerokai padidinti derlių ir vaisių kokybę.

Pirmoji ypatybė. Pomidoro šaknų ir vegetatyvinė sistemos skirtingai reaguoja į aukštą temperatūrą. Pats krūmas pa­kankamai pakantus karščiui (žinoma, jeigu nenudžiūsta), o štai šaknis aukšta temperatūra alina: nuo 25 laipsnių labai sumažėja derėjimas, o nuo 30 ir visai nustoja derėti. Esant ilgesniam karštam periodui pradeda byrėti žiedynai ir užuomazgos. Jeigu „viršūnėlės” ir „šaknelės” apsikeistų reagavimu į karštį, tai situacija būtų tiesiog nevaldoma. O dabar, laimei, yra paprasta išeitis, pasiūlyta Kornelio universiteto mokslininkų: Skaityti toliau „Pomidorų auginimas” →

Šiame straipsnyje bulvėms teisėtai skiriama daug dėmesio, grubiai tariant: proporcingai jų užimamam plotui darže. Bulvės ne tik visiems reikalingos – jos be galo įdomios. Ką, pavyzdžiui, galima pasakyti apie kopūstų sėklas? O apie sėklines bulves labai daug įdomių ir svarbių dalykų!

Sėklos paruošimas. Bulvės dažniausiai dauginamos, vegetatyviai – gumbais. Tai taip įprasta, kad mes net ne pastebime, jog žodžiu „sėklos” vadiname visai ne sėklas. Skaityti toliau „Bulvės. Jų sodinimas, auginimas, laikymas žiemą.” →

Lietuvos kulinarijos paveldas

 (Ypatingų patiekalų receptus rasite antrojoje straipsnio dalyje)

Teigti, kad valgomieji ledai senovės Lietuvoje buvo vien tik diduomenės ar turtingųjų išskirtinis gardėsis, būtų neteisinga. Žemieji luomai – valstiečiai, o vėliau, susiformavus miestams, ir miestelėnai taip pat nuo senų senovės mokėjo gamintis gal kitokius, bet artimus valgomiesiems ledams valgius. Bene populiariausias valgis buvo sušaldyta pertrinta varškė su medumi ir tekšėmis „Krikšto boba“, valgoma per sarmatišką Kumeliuko šventę (kai kuriose Lietuvos vietose ta diena dar būdavo vadinama „Kumeliuko krikštynomis“), kuri būdavo švenčiama per pirmąją mėnulio delčią po žiemos saulėgrąžos. Skaityti toliau „Valgomuosius ledus lietuviai gaminosi net iki krikščionybės krikšto” →