Kopūstų auginimas

kopustasPopuliarios kopūstų rūšys (gūžiniai, savojos, briuselio, žiediniai, brokoliai, kaliaropės) sodinamos daigais. Daigai sodinami 5-7 savaičių amžiaus, truputį giliau, negu augo daigyne. Dirva turi būti patręšta ir gerai drenuota. Vieta atvira, saulėta. Tiesa, persodintus daigus gerai būtų užpavėsinti (pavyzdžiui skiedromis) – kopūstai sunkiai pakelia persodinimą.

Kopūstai vieni iš nedaugelio kultūrų, nemėgstančių purios žemės šaknų zonoje. Prieš sodinant kopūstus dirvos nereikia perkasinėti. Kai mūsų močiutės sodino kopūstus su „kuoliuku”, jos žinojo ką daro. Nereikia bijoti suslėgti dirvą kuoliuku, po daigo pasodinimo ją reikia netgi suspausti. Jeigu lysvėje dirva lengva, pirmiausia reikia padaryti duobutę ir joje darbuotis kuoliuku. Vėliau sodinukas apkaupiamas, geriau „tolimesne” žeme, kad nepažeisti šaknų.

Prigijusius augalus galima pamaitinti kompostu, pabarstant jo aplink daigus. Kopūstams labai svari pastovi drėgmė, kurios neįmanoma palaikyti be mulčiavimo. Staigūs drėgmės pokyčiai dirvoje gali sukelti gūžių skilinėjimą.

Apsisaugoti nuo gūžių skilinėjimo galima ir tolygiu laistymu. Prieš gūžių subrendimą laistymą reikia sumažinti. Galvos gali pradėti skilinėti ir nuo subrendimo. Jeigu jūs dar nepasiruošę derliaus nuėmimui, galima lengvai, puse rato pasukti kopūstą. Tai dalinai pažeis šaknis ir stiebą, sulaikys brendimą ir duos jums laiko „pagaląsti peilį”.

Kpūstai gali nukentėti nuo daugelio ligų ir kenkėjų. Labiausiai paplitusi liga – šaknų gumbas. Ją sukelia dirvoje gyvenantys grybeliai. Pažeidžiama šaknų sistema. Šaknys deformuojasi, augalas nusilpsta, per karštį vysta, sumažėja derlingumas. Gumbą sukeliantys grybeliai lieka dirvoje ir gali vėl pažeisti kryžmažiedžių šeimos augalus. Dirvos, ypač rūgščios ir blogai drenuotos gydymas labai sudėtingas. Jeigu žinoma, kad dirva užkrėsta gumbu, daigus prieš sodinimą reikia apdirbti fungicidu.

Jeigu apatiniai lapai pradeda gelsti, nedelsiant juos šalinkite ir meskite į komposto krūvą. Augalui jie jau ne padėjėjai, o ligas platinti gali.

Amarai apatinėje lapų pusėje gali sudaryti pilkos spalvos kolonijas (labiausiai amarai pažeidžia briuselio kopūstus). Augalai nusilpsta, nustoja augti. Svarbu pastebėti pačią amarų pasirodymo pradžią – tuo metu koloniją lengva sunaikinti nuplaunant vandens čiurkšle arba apipurkšti prieinamu insekticidu.

Dar vienas „budintis” kenkėjas – kopūstinė kandis. Ji žiemoja kopūstų liekanose ir nuo pavasario imasi savo juodo darbo. Kiaušinėlius deda ant apatinių kopūstų lapų ir geriau vos atsiradusius sunaikinti. Lėliukės atro­do kaip rudi skydamariai. O su suaugusia muse kovoti daug sunkiau. Kelias savaites kas 5-7 dienas tenka auga­lus purkšti insekticidais.

Daug rūpesčių sukelia kopūstinių ir ropinių baltukų vikšrai. Kopūstinio baltuko vikšrai plaukuoti, su geltonomis arba juodomis dėmėmis, gerai matomi. Jie graužia viršutinę lapų pusę, todėl juos nesunku surinkti. Prasčiau su ropinio baltuko vikšrais. Jie žali, nepastebimi ir mėgsta sulįsti į augalo vidų. Juos galima nuplauti vandens čiurkšle arba apipurkšti pasūdytu vandeniu.

Vienas pikčiausių kopūstų priešų – kopūstinė musė. Ji deda kiaušinėlius į dirvą prie augalų ir mažos lervutės apgraužia stiebus prie pat žemės. Stiebai gelsta, per karštį augalai vysta. Yra neblogas, bet varginantis kovos su šia muse būdas – sodinimas į tvirtos medžiagos apie 10 cm skersmens skrituliuką su skyle centre daigo stiebui. Mes išvengiame musių vėlindami sodinimą 5-7 savaitėmis. Vidutinio vėlyvumo kopūstams vasaros dar užtenka, o kopūstinės musės jau neskraido.

Pasirūpinkite, kad kaimynystėje augtų lūpažiedžiai, graižažiedžiai ir salieriniai augalai, baidytų kenkėjus ir viliotų naudingus vabzdžius, o jie suras ir „nuteis” plėšikus.

Veiksminga tarp kopūstų sėti grikius. Reikia leisti jiems sužydėti, o parudavus apatinėms sėkloms dalį augalų nupjauti ir pasėti grikius iš naujo. Grikiai vilios plėšriuosius vabzdžius ir parazitus, tarnaus kaip mulčias, praturtins dirvą fosforu ir azotu.

Mažiau nuo kenkėjų kenčia ir kopūstai, pasodinti dobilienoje, labai sumažėja amarų ir kopūstinių musių. Bet kokių lervučių kiekis sumažėja 10 kartų! Matomai, dobilai paslepia kopūstų kvapą ir kenkėjai tiesiog jų nesuranda.

Pabaigai apie derliaus nuėmimą. Vasarą, nupjaudami gūžę, palikite stiebą su keliais lapais. Greitai ant jo atsi­ras naujos gūželės, tada reikia palikti tik vieną – geriausią – iki rudens dar užaugs maža galvutė. Briuselio kopūstams, nelaukiant rudens, reikia nupjaustyti apatines gūželės. Tai paskatins augalą formuoti naujas. O artėjant rudeniui reikia nupjauti viršūnę, kad suspėtų subręsti jau esančios gūželės. Kai susiformuoja žiedinio kopūsto žiedynas, jį supančius lapus reikia pakelti į viršų ir sutvirtinti gumele. Tai apsaugos nuo skilinėjimo, žiedynas bus švelnesnis ir skanesnis.

Gūžinius ir briuselio kopūstus gerai būtų palaikyti lysvėje iki šalnų (ne iki šalčių!). Tada jie įgaus ypatingą aromatą. Ir auga gūžės tuo metu pastebimai sparčiau. Reikia tik žinoti rizikos ribas, nepalikti kopūstų sušalti – jie gali atsigauti, bet blogiau laikysis žiemą.

Parengta pagal B. A. Bubliko darbus

Author: Autorius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.