Spanguolės pasižymi kraują stabdančiomis, uždegimą slopinančiomis, skorbutą gydančiomis ir kitomis savybėmis. Jų sultys tinka ligoniu troškuliui malšinti, tonizuoja organizmą, didina darbingumą, gerina apetitą ir virškinimą, padeda sumažėjus skrandžio sulčių rūgštingumui, sergant hipertonija, stimuliuoja kasos sekreciją. Iš šviežiu uogų gaminami ekstraktai – jie vartojami sergančiųjų apetitui žadinti, nuo hipo- ir avitaminozių, sustiprina antibiotikų veikimą ir švelnina jų vartojimo pasekmes; persisaldžius, nuovargiui sumažinti vartojami tonizuojamieji gėrimai. Sultimis gydomos pūlingos žaizdos sergant mastitais, iškilus votims, nudeginus odą. Skaityti toliau „Gydo paprastoji spanguolė (Oxycoccus palustris)” →

Mūsų protėviai šermukšnio medį laikė nepaprastu, su juo siejo daug prietarų. Daugelyje šalių šermukšnis laikomas šeimos laimės ir darnos simboliu. Nuo senų laikų šermukšniai buvo naudojami ir liaudies medicinoje.

Skaityti toliau „Šermukšniai liaudies medicinoje” →

Jeigu turime savo žemės lopinėlį, pasistenkime jų įsiveisti. Maistui tinka tik tamsoje išaugę stori, sultingi, šviesūs ūgliai. Kad jie būtų ilgesni, pavasarį, balandžio mėnesį, augalą užberiame žemės kaupu (kokių 30 cm aukščio). Tereikia savaitės-kitos šiltesnių orų, ir šparagų ūgliai ima kilti į tą kau­burėlį. Kai jie pakyla iki viršaus ir bando išlįsti į dienos šviesą, žemes atsargiai nužeriame ir išaugusius ūglius nupjauname ar išlaužome.

Skaityti toliau „ŠPARAGAI” →