Bulvės. Jų sodinimas, auginimas, laikymas žiemą.

bulves

Šiame straipsnyje bulvėms teisėtai skiriama daug dėmesio, grubiai tariant: proporcingai jų užimamam plotui darže. Bulvės ne tik visiems reikalingos – jos be galo įdomios. Ką, pavyzdžiui, galima pasakyti apie kopūstų sėklas? O apie sėklines bulves labai daug įdomių ir svarbių dalykų!

Sėklos paruošimas. Bulvės dažniausiai dauginamos, vegetatyviai – gumbais. Tai taip įprasta, kad mes net ne pastebime, jog žodžiu „sėklos“ vadiname visai ne sėklas.

Darže ant bulvių krūmų kartais užauga „pomidoruikai“, kuriuose yra tikros sėklos. Bet subręsti jos nespėja. Tiesa, mokslo įstaigose pavyksta sudaryti specialias sąlygas, kuriomis gaunamos pilnavertės sėklos. Ir naujos veislės kuriamos tik lytiniu būdu, naudojant tikras sėklas. Tokių sėklų jau atsirado prekyboje ir mes ketiname jas išbandyti. O kol savos patirties nėra, tiesiog kažko perrašinėti nesinori, todėl sėklomis vadinsiu gumbus.

Geriausias sėklinis gumbas – maždaug vištos kiauši nio dydžio (50-70 g). Atrodo keista, bet didelių gumbių sodinimas nepasiteisina. Tai patikrintas faktas. Aš manau, kad taip yra todėl, jog daigai, išdygę iš gumbo su didelėmis maisto medžiagų atsargomis, gali ilgai maitintis „krūtimi“, šaknų sistema tokiu metu nereikalinga, vystosi lėtai, o „susigriebia“ jau po laiko. Prarastos pačios pala nkiausios šaknų vystymuisi sąlygos – pavasarinė drėgmė ir dirvos vėsuma. Tokių bulvių šaknys pradeda vystytis įšilusioje, pradžiūvusioje dirvoje ir negrįžtamai atsilieka augime.

Labai dažnai „sėkliniais“ vadinami smulkūs, graikiško riešuto dydžio gumbai. Mes tokių gumbų nesodiname (išskyrus superelitinius mažus gumbus). Manau, kad „graikiški riešutai“ sėklai blogesni už „kiaušinius“, maisto medžiagų atsargos juose mažokos. Bet aš nesipriešinu įpročiui naudoti tokią sėklą. Gali būti, kad vertinant derlingumą pagal sėklų ir derliaus masės santykį, smulkūs gumbai yra netgi pranašesni už stambius. Tiesą pasakius, aš niekada nesupratau tokio derlingumo skaičiavimo prasmės. Rūsiui ar virtuvei svarbu tik kiek derliaus sukaupta. Ir, tuo labiau, aš neturiu svarių argumentų prieš „graikiškus riešutus“. O štai prieš sėklinių gumbų atrinkimą iš bendros krūvos turiu.

Jeigu iš bendros krūvos būtų atrenkami stambūs gumbai, galima būtų tikėtis, kad jie nuo gerų, sveikų krūmų. Bet jeigu atrenkami smulkūs, jie gali būti ir „pagrandukai“ nuo gerų krūmų, ir „lyderiai“ nuo sergančių bei išsigimusių krūmų. Krūvoje „pagrandukai“ ir nesveiki „lyderiai“ neatskiriami!

Nesveikų „lyderių“ dalis tarp sėklinių gumbų kasmet didėja ir sėklos išsigimsta. Paaiškinti išsigimimo neišvengiamumą galima taip. Pavyzdžiui, kasmet sodinama 100 bulvių krūmų ir pirmaisiais metais vienas krūmas buvo nesveikas. Pavyzdžiui, kiekvienas sveikas krūmas davė po 8 stambius gumbus ir po 2 smulkius, o silpnasis – 8 smulkius. Tokiu būdu, bendroje smulkmės krūvoje 190 sveikų smulkių gumbų teks 8 nesveiki. Lengva suskaičiuoti, kad iš šimto kitais metais atrinktų sėklinių gumbų nesveikų bus 14, trečiais metais – 40, o ketvirtais – 73! Ir tai dar optimistiški skaičiavimai, jie įvertina tik paveldimas ligas. Suprantama, kad esant infekcinėms ligoms, nesveikų gumbų bus daugiau. O kaip dažnai tenka girdėti nusiskundimus apie bulvių išsigimimą!

Nepaisant to, išvengti šios nelaimės labai paprasta. Reikia atrinkinėti sėklinius gumbus (ir optimalaus dy­džio/ ir smulkius, jei kas taip įpratęs) ne iš krūvos, o iš geriausių krūmų. Po to laikyti juos atskirai nuo valgym ii i skirtų gumbų. Taip pavyksta išvengti ne tik paveldimų, bet ir infekcinių ligų.

Atrinktus sėklinius gumbus reikia gerai nuplauti (dirvos dalelės gali pernešti ligas), 15 minučių palaiky l i rausvame kalio permanganato tirpale, tada 10-12 dienų padžiovinti šviesoje (bet ne tiesioginiuose saulės spin­duliuose) ir laikyti rūsyje, atskiroje dezinfekuotoje tai poje. Pažaliavimas taip pat padidina gumbų atsparumo ligoms. Labai svarbu rūsyje palaikyti tokią temperatūn) ir ventiliaciją, kad gumbai nepradėtų dygti. Todėl, kad jeigu teks šalinti per anksti pasirodžiusius daigus, sekan­ti daigų karta jau neturės tiek augimo energijos.

Kalba apie rūsį, o dar ne bet kokį, gali pasirodyti ne­rimta žmogui, gyvenančiam 24-ąjame aukšte. Bet problo mos vistiek nėra. Saugyklą galima padaryti tiesiog darže. Sausu oru iškasama 60-70 cm gylio duobė, į ją supilami (geriau, jei laikomi dėžėse) sėkliniai gumbai, uždengiami maždaug 20-30 cm storio sausų meldų sluoksniu ir užpilami iškasta žeme. Duobės matmenys turi būti tokie, kad viršutiniai gumbai butų 30-40 cm žemiau dirvos pavir­šiaus. Meldai užtikrina papildomą ventiliaciją ir termoi-zoliaciją ir, priešingai nei šiaudai, baido peles. Ant kalve­lės viršaus, kad neperšlaptų, galima užmesti plėvelės ar pan. gabalą, o po to dar šūsnį stagarų. Mūsų vietovėms 60-70 cm duobės gylis yra pakankamas. Tai patikrinta. Bet, pavyzdžiui, Juodžemio rajonuose jis turi būti dides­nis, tačiau „neakivaizdžiai“ tai sunku nustatyti.

Gumbų paruošimas sodinimui. Maždaug tris savaites prieš sodinimą reikia išimti gumbus iš rūsio (ar saugy­klos), gerai apžiūrėti, negailestingai išbrokuoti bent kiek įtartinus, tame tarpe su siūliškais daigais. Savaitę palaikyti tamsioje ir šiltoje vietoje (kambario temperatūroje), po to dar dvi savaites šviesoje ir vėsiai. Per tą laiką gumbai prabus, išleis trumpus žalius daigus ir bus paruoš­ti sodinimui. Tai taip pat leis išbrokuoti nedygstančius gumbus.

Ankstyvam derliui pasiruošimą reikia pradėti savaite anksčiau ir po šiltojo bei šaltojo periodų bulves dar savaitę palaikyti drėgnai ir vėsiai. Sudygę gumbai dedami į dėžes ar kibirus ir užpilami drėgnu kompostu, puveno­mis ar pjuvenomis. Per savaitę balti gumbeliai prie daigų pagrindų virs stipriomis šaknelėmis ir, kad jų nepažeisti, sodinant gumbus atskirti reikia atsargiai. Paprasčiau drėgnam daiginimui gumbus išdėlioti rečiau, kad šaknys nesusipintų.

Pjaustytų gumbų sodinimas. Tai populiarus sodinimo būdas. Kai kurios JAV sėklų kompanijos net pardavinė­ja pjaustytų gumbų pakuotes, kur kiekvienas gabaliukas yra su 2-3 akutėmis. Dažnai sėkliniai gumbai pjaustomi ir pas mus. Bet paprastai neteikiama reikšmės pjaustymo krypčiai. Arba patariama pjaustyti gumbus išilgai, nuo viršūninės dalies iki apatinės. Iš tikrųjų geriau gumbus pjaustyti skersai.

Žinomas augalų viršuninio augimo fenomenas: ūgliai stiebo viršuje aplenkia ir net slopina žemiau esančiu ūglius ir pumpurus. Šis fenomenas pasireiškia ir buIvių akutėms. Tai yra bulvė ne šiaip vienoda maisto medžigų saugykla. Ją galima vertinti kaip savotišką augalo formą su tipiškais augalui maisto medžiagų srautais. Vidinis audiniais šie srautai juda į viršų, o „brazdu“ (po odele-) žemyn.

Dar vienas sutapimas tarp gumbo ir augalo palaiko šį modelį. Nupjovus augalo viršūnę ir tinkamai jį prižiūrint, iš viršūnės galima užauginti naują augalą. Kelmelis taip pat gali išauginti naujus ūglius. Toks pat vaizdas stebimas daiginant gumbus su giliais skersais įpjovimais. Kai tarp viršūnės ir apatinės gumbo dalies lieka tik plonas sujungimas, jis neleidžia gumbui suirti ir saugo jį nuo perdžiūvimo. Po 2-3 savaičių abi gumbo dalys pasidengia vienodai stipriais daigais.

Gumbo – augalo modelis paaiškina dar vieną nelauktą reiškinį, stebimą daiginant įpjautus gumbus. Jeigu pjūvis būna negilus, apatinės dalies pumpurai visiškai apmiršta. Paradoksas: gilus įpjovimas veikia apatinę gumbo dalį kaip „gyvasis“ vanduo, o negilus – kaip „negyvasis“. Negilus pjūvis nutraukia po odele žemyn tekančius srautus, todėl apatinės akutės lieka be maisto medžiagų.

Dabar tampa pagrįsti tokie patarimai:

  • Jeigu sėklai naudojami pakankamai stambūs gumbai, 3-4 savaites prieš sodinimą reikia padaryti gilius skersinius įpjovimus. Gumbus apdžiovinti, kad nepūtų,
  • Prieš sodinant supjaustyti gumbus tinkamais gabaliukais ir apdžiovinti, kol ant pjūvio atsiras „plutelė“,
  • Jeigu sodinimui naudojami nedaiginti, pakankamai stambūs gumbai, pageidautina supjaustyti juos dalimis skersai.

Ši technika patikrinta daug kartų. Ji labai taupo sėklinę medžiagą, pažadindama papildomas akutes. Be to, padidina derlių, sulygindama tiek daigintų, tiek nedaigintų viršūninių ir apatinių daigų augimo pradžios sąlygas. Įdomu, kad dygstant viršūniniai ir apatiniai daigai nesiskiria.

Miniatiūriniai gumbai. Pastaruoju metu tarp daržininkų populiarėja miniatiūriniai gumbai, gaunami ne auginant krūmą, o meristeminiu būdu. Žodį „meristema“ turbūt ne kiekvienas girdėjo, bet šiuo būdu išaugintus gumbus matė visi. Jie išauga tamsoje, pavyzdžiui, rūsyje, tiesiog iš gumbo arba iš ant gumbo išaugusių ūglių. Jų dydis svyruoja nuo žirnio iki alyvuogės. Šie gumbai superelitinė sėkla, absoliučiai švari nuo ligų. Derlius iš tokios sėklos kiek mažesnis už įprastą, bet tai leidžia gauti sėklinius gumbus, kurie vadinami elitiniais ir tokiu būdu atgaivinti savo sėklų fondą.

Miniatiūrinius gumbus nesunku išsiauginti pačiam. Pavasarį iki rudens rūsyje reikia palikti keletą stambių sveikų gumbų (daigų nenulaužyti). Geriau palikti tokius gumbus, ant kurių jau pasirodė maži gumbeliai. Laikyti juos įprastai, tamsiame kampe smėlyje (tamsa turi būti absoliuti). O rudenį išimti „apsamanojusius“ gumbus iš rūsio, atsargiai nuimti geriausius gumbelius (taip pat ir žirnio dydžio), palaikyti pavėsyje kol pažaliuos ir vėl dėti į rūsį žiemojimui. Sekantį pavasarį gumbeliai perrenkami ir sodinami įprastai, tik 3-4 cm sekliau. Štai jums ir nuosavas elitas, be klastotės ir apgaulės, kas pas mus „kai kur kai kada“ pasitaiko.

Sodinimo laikas. Bulvėms svarbu parinkti optimalų sodinimo laiką. Dėl labai ankstyvo sodinimo į šaltą dirvą gumbai gali „uždusti“ ir net supūti. Pavėluotas sodinimas irgi kenksmingas: praeina palankiausios dienos šaknų vystymuisi, kai dirva pilna pavasarinės drėgmės,dar neperkaitinta. Dirvos temperatūra sodinant turi būti 10-12 laipsnių.

Gerai orientuotis pagal beržus. Kai beržų lapeliai pasiekia monetos (kapeikos) dydį – optimalus laikas sodinti bulves.

Sodinimo būdai. Labiausiai paplitęs būdas sodinti eilėmis. Organine medžiaga turtingose ir puriose lysvėse mūsų vasaros sąlygomis (kaip taisyklė karšta ir sausa) gerai sodinti į gilias, iki 25 cm gylio, duobutes ar griovelius. Lysvė purenama sodo šakėmis. Po to joje kasamos duobutės arba grioveliai. Į juos pilamas 5 cm komposto sluoksnis, ant jo dedami gumbai. Gumbai dedami taip, kad kiekvieniems 25-30 cm eilės tektų 2-3 daigai.

Jei sodinamas visas gumbas, ant jo būtinai dominuos viršūniniai daigai. Kad suvienodinti viršūninių ir apatinių daigų pasirodymo laiką, gumbą reikia dėti viršūne j apačią, o ne į viršų, kaip yra rekomenduojama. Vienodi daigai labai svarbu.

Padėti gumbai užpilami 5-7 cm storio komposto arba dirvožemio sluoksniu ir sodinimas baigtas. Suprantama, jokių grėblių, jokio lyginimo. Gumbai guli giliau, negu pasodinti įprastai, drėgnesnėje ir vėsesnėje terpėje. Palis pavasarinis lietus – drėgmė kaupsis duobutėse ir grioveliuose, o ne nutekės į kurią nors jūrą ar ežerą.

Gilesniam sodinimui svarbu, kad dirva būtų turtinga organika ir gerai praleistų orą. Žinoma, toks sodinimo būdas nepriimtinas skurdžiose, nestruktūringose dirvose, jose giliau šaknims trūks oro. Tiesa, kadangi bulvės šaknų sistema, priešingai nei pomidoro, kompaktiška, turint pakankamai komposto ir skurdžioje dirvoje galima padaryti purias ir gilias duobutes. Tik jos turi būti platesnės.

Įdomu, kad gilus sodinimas (iki 20 cm) netikėtai gerai užsirekomendavo ir pamaskvyje, drėgno ir vėsaus klimato sąlygomis. Mano sesuo Nina savo sklype iš 4-6 krūmų gauna kibirą bulvių, todėl jai užtenka 150 krūmų aprūpinti trijų asmenų šeimą net pačiais nepalankiausiais metais. Jos sklypas taip pat organinis. „Dirba“ šiaudai iš šalia esančių laukų, nuolat veikia dvi komposto krūvos, po sklypą klajoja dengiančiosios kultūros – rapsai, rugiai, avižos, dobilai. Dirva ne ukrainietiški juodžemiai, o molis su smėliu ir akmenimis buvusiame klinčių karjere, bet per penkerius metus „atvesta į protą“. O kaip joje klesti sliekai!

Priežiūra. Sodinant giliau priežiūra labai supaprastėja. Kai daigai užauga 12-15 cm, duobutė (griovelis) dalinai užpilama. Stiebų viršūnėlės lieka neužpiltos. Tuo metu jau pasirodo kolorado vabalai ir laikas nuo laiko reikia apžiūrėti krūmelių apačią ir sunaikinti rastus kiaušinėlius. Galima negailėti lapelio ar jo dalies, kurią tenka nuplėšti, šis praradimas – niekis, palyginus su tuo, kurį gali padaryti lapams šimtai išsiritusių lervučių (o po to jų palikuonių ir t.t.). Paprasčiausia įmesti „grobį“ į kibirą su sūdytu arba muiluotu vandeniu. Stiprių nervų žmonės kartais sutraiško kiaušinėlius tiesiog ant lapo, bet, pirmiausia, ne visiems užtenka drąsos, o antra (o tai jau rimtai), ant lapo visada atsiras „nudegimas“ ir nesveikas lapas vistiek jau nenaudingas augalui. Pakartosiu dar kartą, kad būtent tomis dienomis reikia nuo mažų krūmelių surinkti kiaušinėlius ir atsikratyti visos vabalų kartos. Vėliau tokių patogumų (kad iš karto visus) ir tokio veiksmingumo kovoje su kolorado vabalu nebus.

Kas 2-3 dienas naudinga „užmesti akį“ į lapelių apačią. Vabalai tuo metu labai intensyviai skraido – skraido tie, kurie nesėkmingai pasirinko žiemojimo vietą. Todėl „svečiai“, pasirengę nepavargdami daugintis, gali pasirodyti kiekvieną dieną. Ir geriausia parodyti jiems, kad jie dar kartą apsiriko – šį kartą jau lemtingai.

Kai daigai vėl pasieks 12-15 cm, juos reikia dar kartą apipilti kompostu arba dirvožemiu, neužpiltas paliekant tik viršūnes. Po to gali prireikti pakartoti tai dar kartą. Prieš paskutinį užpylimą naudinga prie kiekvieno krūmo pasodinti po pupelę – nepamaišys! Kai tik lysvė išsilygina, užpylinėjimas baigiasi. Bulvių apdirbimas su įrankiais baigtas. Dabar belieka įvairios manipuliacijos  ir, galbūt, kaimyninių kultūrų sodinimas.

Pirmas neatidėliotinas veiksmas yra bulvių eilių mulčiavimas. Pageidautinas šviesus mulčias – šiaudai, šienas, apdžiūvusios piktžolės, sausa žolė. Po to iki žydėjimo reikia kartkartėmis nurinkti kolorado vabalus (pageidautina dažniau, neleidžiant jiems padėti kiaušinių), laistyti (jei yra galimybė). Kuo storesnis mulčias, tuo laistyti reikės rečiau. Rauti peraugusias per mulčią piktžoles (ir čia pat jas paversti mulčiu).

Žiedų šalinimas. Dažnai žydint bulvėms, t.y. maždauj; per antros kolorado vabalų kartos skraidymą, tenka girdėti skundus, kad „žuvo bulvės, vabalai žiedus apgraužė“. Taip, gali būti, kad žuvo. Bet ne dėl to, kad nugrauži i žiedai, o dėl to, kad sunaikinti lapai.

Daugeliui kultūrų, auginamų dėl vegetatyvinių organų – šakniavaisių, dirbtinai slopinama lytinė funkcija, net iki kastracijos (žiedynų šalinimo).

Žieminiams česnakams žiedynų nulaužymas padidina galvučių masę, kai kurioms veislėms labai pastebimai. Apgaudinėjamos ir linkę žydėti kryžmažiedės kultūros. Ridikėliui neleidžiama atlikti „tėviškos pareigos“, sėjant jį ankstyvą pavasarį arba vėlyvą vasarą, kai diena per trumpa žydėjimui. Ridikai (tuo pačiu tikslu) skirstomi ; vasarinius ir žieminius. Daikonas sėjamas dviem etapais: anksti pavasarį – gauti sėkloms, o nuo liepos vidurio -šakniavaisiams.

Apgaudinėjamų sąraše yra ir morkos su burokėliais. Jų daigai nebijo įprastų pavasarinių šalnų, todėl sėti galima pačioje pavasario pradžioje. Bet nesėjame: morkoms dažnai pavyksta išgyventi temperatūrų svyravimus be masinio žydėjimo, o burokėliams – ne.

Kai vaisinėms kultūroms (pomidorams, paprikoms, agurkams) reguliariai nuskinami nokstantys vaisiai, taip irgi slopinama lytinė funkcija.

Ir tik bulvių lytinės funkcijos ir žiedai yra gerbiami. Kartais po žydėjimo nutraukiama bet kokia bulvių priežiūra, jų lapai sąmoningai atiduodami suėsti vabalams ( o galėtų dar tarnauti daugiau nei mėnesį). Štai toks „jaudinantis“ rūpestis, kad vabalas, neduokdie, neįsiraustų žiemoti nepamaitintas.

Nesiginčiju, žiedai ir sėklos – tai iš tikrųjų galutinė augalo gyvenimo ciklo, o kartais ir viso gyvenimo prasmė. Nužydėję žūsta krapai, šakninės petražolės (antrais metais) ir t.t. Suprantama, kad pumpurams, žiedams, sėkloms maisto medžiagos skiriamos pirmiausiai, o vegetatyviniams organams – kas lieka. Kokie atkaklūs kai kurie augalai vykdydami savo „tėvišką pareigą“: nuskini žiedyną vienoje vietoje, o jis pasirodo kažkur iš „pažasties“.

Bulvėms kartu su žiedinių pumpurų krovimu prasideda gumbų formavimasis. Labai paprasta: nuskinkite pumpurus ir stiebams bei gumbams teks daugiau maisto medžiagų. Maža to, stiebas stengsis išauginti naują žiedyną ir todėl pailgės vegetacijos periodas. Mūsų stebėjimais maždaug dviem savaitėmis. O tai reiškia, kad fotosintezė dar dvi savaites dirbs stiebų ir gumbų naudai.

Kartą mes padarėme tokį bandymą. Liepos mėnesį pasodinome lysvę bulvių, kad turėtume jaunų bulvyčių rudenį. Vienos eilutės nelietėme, o kitą kastravome. Ir kiekvieną kartą kasant didžiausi gumbai nuo „laisvų“ krūmų buvo lygūs mažiausiems nuo „nuskriaustų“. Toks didelis skirtumas paaiškinamas, tikriausiai, ribotais ištekliais (sodinta liepos mėnesį!): laisvai žydėjusiems krūmams jų tik žydėjimui ir užteko. Sodinant pavasarį, kai išteklių daugiau, derliaus priedas dėl kastracijos ne toks didelis. Bet jis nieko nekainuoja. Kaip tik žydėjimo metu klesti kolorado vabalai. Laukelis nepaliekamas be priežiūros, daugelis tiesiog rankomis renka vabalus, todėl žiedynų nuskynimui papildomo laiko nereikia.

Vis dėlto ir slaptai, ir viešai kalbama apie grubų kišimąsi į augalo „asmeninį gyvenimą“. Nepadeda net nuoroda į grubesnį, bet ūkiškai pateisinamą kišimąsi į paršiuko, veršiuko ar kumeliuko „asmeninį gyvenimą“. Galų gale juk galima apskinti dalį laukelio ir palyginti. Bet – akyse baimė ir nepasitikėjimas. Patarimų šalinti žiedynus kartais galima pamatyti populiarioje literatūroje, net su nuorodomis į seną rusų patirtį. Bet, matomai, ir šie autoriai negali pasigirti propagandiniais pasiekimais. Nuostabus dalykas – prietarai.

Bulvių kasimas. Apie šį veiksmą sunku pasakyti ką nors naujo. Ir vis dėlto… Kasti reikia ne šakėmis, kurioms sudainuota tiek dainų, o kastuvu. Sakės gali pažeisti daugiau gumbų, o ir pačios šakių padarytos žaizdos gumbam s pavojingesnės. Jei sodinta buvo giliai, kasimas vyksta ne vienu veiksmu, o dviem. Pirmiausia už krūmo padaroma „tuštuma“ ir tik tada, giliau įsmeigus kastuvą prieš krū­mą, jis išverčiamas į „tuštumos“ pusę. Jei bandysite iškasti krūmą vienu veiksmu, kastuvas gali neatlaikyti. Tai turbūt vienintelis veiksmas, kuris organiniame darže yra sunkesnis. Laimei, jis – paskutinis ir jeigu giliame krūme bulvių daugiau, negaila ir dar kartą pakasti.

Anksčiau aš kalbėjau apie sėklinių bulvių plovimo ir mirkymo kalio permanganate naudą. Visa tai nekenkia ir valgymui skirtiems gumbams. Jiems taip pat dirvos dalelės – ligų nešiotojos nereikalingos. Bet džiovinti tokius gumbus reikia tamsoje. Kitaip juose atsiras solanino – nors ir ne tokio nuodingo, kaip apie jį rašoma, bet kartaus junginio. Tarp kitko, solaninas pasiskirsto vienodai po visą gumbą, pažaliavusį nuo buvimo šviesoje, o ne koncentruojasi, kaip daugelis mano, tik žaliame sluoks­nyje. Todėl nėra prasmės nulupti šį storą žalią sluoksnį, tokį gumbą reikia arba išmesti, arba iš viso nekreipti dėmesio į žalumą.

Bulvių laikymas. Idealios bulvių laikymo sąlygos – gerai vėdinamas rūsys, žema teigiama temperatūra. Bet jeigu tokio rūsio nėra, tai ir valgymui skirtas bulves ( o taip pat morkas, burokėlius, daikonus, ridikus, pastarnokus, salierus) galima laikyti duobėje, apie kurią buvo rašyta skyrelyje „sėklos paruošimas“. Bet čia reikalinga maža gudrybė. Sėklinės bulvės išimamos pavasarį, iš jau atšilusios žemės, o kai laikomos valgomos daržovės – į duobę reikia patekti žiemą. Todėl esant sausam orui vasaros pabaigoje reikia uždengti tą vietą (pavyzdžiui, plėvele) kur bus duobė. Tada ruošiant atsargas „saugykla“ bus užpilama sausa žeme ir jeigu ją vėl uždengsime nuo kritulių, žiemą neteks kapoti įšalusios žemės.

Parengta pagal B. A. Bubliko darbus

Vaisdo medžiaga (rusų kalba):

 

Author: Autorius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.