Posted in Mėsos patiekalai Valgiai

Rūkytos, tinkamos ilgai laikyti dešros

LIETUVIŠKA RŪKYTA DEŠRA

Lietuviška dešra daroma vien iš kiaulienos. Jautienos dedama tais atvejais, kai mėsa yra jaunos kiaulės ir turi blyškiai raudoną spalvą arba kai norima daugiau dešrų pasigaminti. Jautiena yra kietesnė, raumenų skaidulos tampresnės. Pagamintos su jautiena dešros yra rišlesnės, greičiau sukietėja, turi ryškiai raudoną spalvą, lygesnį pjūvį, skanesnės.

Darant dešras vien iš kiaulienos, rišlumui padidinti dalis kietesnės, sausesnės mėsos smulkiau sumalama, panašiai kaip jautiena. Jei mėsa yra suaugusios kiaulės, dešros išeina visai geros. Reikia tiktai, jei mėsa peraugusi riebalais, išrankioti dali minkštų, tarp raumenų esančių riebalų, o vietoj jų pridėti kietų, gerų lašinių. To nepadarius, dešros gali būti per minkštos ir daug sunkiau išvengti kitų nesklandumų. Skaityti toliau „Rūkytos, tinkamos ilgai laikyti dešros“

Posted in Konservavimas Mėsos patiekalai Verta žinoti šeimininkėms

KAS SUGALVOJO SKILANDĮ

Lietuvos kulinarijos paveldas
Lietuvos baltųjų veislės kiaulių šiandien retas valstietis augina, o tikrų lašinių (per 12-14 cm storio) gauti praktiškai neįmanoma, nes turgūs ir parduotuvės užverstos cheminiais augimo stimuliatoriais prifarširuotų daniškai-lenkiškų kiauliagyvių „mėsa“ ir plonais 2-3 pirštų storio „lašiniais“, kurių sumalti mėsos malimo mašinėle nebeįmanoma, nes jie ištęžta į taukus, o plėvės apsivelia apie peiliukus. Tai yra todėl, kad greituoju cheminiu smirdančiuoju būdu auginamų kiauliagyvių riebalai nespėja susiformuoti į tikrus lašinius, lieka pusskysčiais taukais.Dar ir dabar sūduviai, zanavykai ir kapsai moka pagaminti tikrą skilandį.
Lietuvos baltųjų veislės kiaulę skilandžio paruošimui reikia ne skersti, o “padurti”, “nusmeigti” ir tai atlikti privalo ne bet kas, o tik specialistas skerdėjas (jų senais laikais būdavo reta, – vienas kitas apylinkėje, o jų paslaugos gerai apmokamos skerdiena), nes kiaulę paskersti reikia taip, kad ji nesikankintų, nepajustų savo galo, net nežviegtų…
Geri skerdikai nuo seniausių laikų, nuo viduramžių kiaulių, kaip šiandien elgiasi mėsos kombinatai, nekankindavo, netrankydavo elektra, nežvigdydavo, kaip daro neišmanėliai pjovikai, o apsvaigindavo specialiu kūju. Tai galime matyti viduramžių piešiniuose:Viduramžių piešiniuose matome, kaip kiaulės, prieš pjaunant, apsvaiginamos didžiuliu mediniu kūju
Kiaulę, o ne paršą “padurti” reikia lapkričio mėnesį (kai kas kiaulę durdavo ir prieš Kalėdas), atsižvelgiant į Mėnulio fazes. Geriausiai tinka priešpilnis arba pilnatis. Tuomet vėsdama mėsa ''pučiasi'', būna skani ir minkšta. O ne laiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė. Suprantama mėsa privalo būti atvėsinama.
Lietuvos baltųjų veislės kiaulė prieš pjaunant turi būti visą mėnesį maitinama tik ąžuolo gilėmis, negalima duoti bulvių ir miltų, nuo kurių kiaulė prisiaugina neskanių taukų ir patižusių lašinių.
Skilandžiui imti tik 2 dienas 0-4º C temperatūroje atvėsintą kumpinę mėsą ir kietuosius lašinius.Nuotraukoje kulyta – dirvinė čiužutė (lot. Thlaspi arvense)

 

Skaityti toliau „KAS SUGALVOJO SKILANDĮ“