Pa­ke­lė­se, dir­vo­nuo­se, pa­tvo­riuo­se, ant kal­ve­lių ir py­li­mė­lių mė­ly­nai pra­žy­do pa­pras­to­ji trū­ka­žo­lė, ku­ri lo­ty­niš­kai va­di­na­ma ci­cho­rium in­ty­bus. To­dėl trū­ka­žo­lė dar va­di­na­ma ci­ko­ri­ja. Iš jos šak­nų da­ro­mas ka­vos pa­kai­ta­las – ci­ko­ri­ja. Liau­dis trū­ka­žo­lei su­gal­vo­jo ir ki­tų pa­va­di­ni­mų. Šis au­ga­las dar va­di­na­mas ke­lio ži­bin­tu, žyd­rą­ja sau­lėg­rą­ža, sau­la­žo­le, lau­ki­ne ci­ko­ri­ja, varg­šų nu­si­dė­jė­lių gė­le.

Skaityti toliau „Trūkažolė, kuri dar vadinama cikorija, laiką rodo ir kavą pavaduoja” →

Žmogų, ką tik patyrusį infarktą, pirmąkart gyvenime iš arti mačiau seniai, gal prieš 20 ar daugiau  metų. Tai buvo pagyvenęs vyriškis. Situacija buvo sukrečiančiai kuriozinė: tai įvyko simfoninio koncerto metu Palangos vasaros estradoje, diriguojant maestro Domarkui, pačioje kūrinio pradžioje. Vyriškis su žmona sėdėjo netoliese, antroje eilėje, kai staiga pasikeitė jo veido spalva, kvėpavimas pasidarė kriokiantis ir jis kėdėje susmuko. Medikų sulaukėm kiek vėliau, o kai išnešėm jį į parterio pakraštį, prie vyriškio palinkęs salėje atsitiktinai koncerto klausęsis medikas trumpai burbtelėjo: širdis. Domarkas dirigavo, orkestras toliau grojo. Lyg ir nieko tokio neatsitiko, visų salėje buvusių žmonių gyvenimas ir iki tol, ir po to tekėjo sava vaga, ir visgi… Skaityti toliau „Pernelyg priartėjusi statistika (Apie širdies-kraujagyslių ligas)” →