Viena iš versijų, kodėl Egipto piramidžių statybos metu, esant dideliam vergų kiekiui, gana blogose jų gyvenimo bei darbo sąlygose nebuvo epidemijų yra ta, jog vergų dienos raciono būtiną dalį sudarė kelios galvutės česnako.
Graikai laikė česnaką vargšų maistu, todėl į Afroditės šventoves nebuvo įleidžiami žmonės su česnako kvapu. Pitagoras česnaką vadino prieskonių karaliumi.
Česnako tėvynė – Pietų Azija. Jame yra sieros turinčių medžiagų, kurioms yrant susidaro dialilsulfidai. Jie yra česnako eterinio aliejaus sudėtinė dalis, o tai ir sąlygoja jo kvapą. Eteriniame alieju­je yra fitosterinų, cukraus, organinių rūgščių, yra nedidelis kiekis C, B grupės vitaminų bei hormonų.
Česnakas žadina apetitą, plačiai naudojamas kulinarijoje. Balkanų ir Viduržemio jūros šalių tautos mėgsta aštrų maistą, todėl česnaką naudoja palyginti dideliais kiekiais, kas dietologų nuomone nėra labai gerai. Vidurio Europoje patiekalo aromatizavimui tik lengvai įtrinamas indas, kuriame gaminamas maistas.
Česnako negalima valgyti žmonėms su nesveikomis kepenimis, tulžimi, inkstais ir padidinta skrandžio sekrecija.
Nemalonaus česnako kvapo burnoje išvengsime pakramtę petražolių lapų, o iš indų česnakų kvapą šalina dilgėlės.

Yra atvejų, kai tabakas nekenkia sveikatai, netgi atvirkščiai – padeda: jei prieš sodų žydėjimą ir po jo apipurkšime jaunus lapelius tabako užpilu, tai išvengsime chemikalų. Užpilo paruošimo būdas: 400 g tabako užpilame 10 l karšto vandens, palaikome dvi paras, perkošiame ir pridedame 40 g sutarkuoto ūkinio muilo.

Užpilą galima pagaminti ir iš česnako: susmulkiname 180-200 g česnako skiltelių, išspaudžiame sultis, išspaudas užpilame 10 l vandens. Leidžiame nusistovėti, po to perkošiame ir tuomet įmaišome česnako sultis.

Šie žmogui nekenksmingi užpilai yra mirtini amarui, blakutėms, smulkiems vikšrams.

Dar viena puiki liaudiška sodų apsaugos priemonė – medžio pelenai. Juos barstome tarpvagiuose, pakasame vaismedžių pomedžiuose, ruošiame užpilus laistymui.

Įprastai daugumoje bulves auginančių šalių bulvės dauginamos gumbais. Antrojo Pasaulinio karo me­tais valstiečiai savo daržuose vietoj gum­bų sodindavo „akutes“, išpjautas iš bul­vių gumbų. Dauginant bulves tradiciniu būdu, sėklai sunaudojama iki 4-5 t/ha gumbų, o „akutėmis“ — kur kas mažiau. Zootechnikas Musas Gulijevas iš RF Kabardos-Balkarijos Respublikos bulves daugina daigais. Jis įrodė, kad iš bulvių daigų galima išau­ginti normalius gumbus. Daigams auginti gumbai daiginami 10°C temperatūroje. 8-10 cm ilgio daigeliai atskiriami nuo gum­bo ir sodinami į palaistytą dirvą kaip ir pomidorai ar agurkai, kai lauke esti 10°C temperatūra. Continue reading „Sodiname bulves daigais: vietoje gumbų – daigai” →

Neretai žmonėms nuosavas sodas yra tikra svajonių svajonė. Tai vieta, kurioje galima ne tik ramiai leisti laiką su šeima, bet ir vakaroti, atsipalaiduoti sodinant patinkančius augalus bei džiaugtis jau užaugusiais. Tam, kad laikas sode būtų malonus ir jaukus, būtina tinkamai juo pasirūpinti. Tikriausiai vienas iš geriausių būdų tai padaryti – įsigyti tinkamas priežiūros priemones. Continue reading „Pagalba sode – vejos laistymo sistemos” →

Spalis savo pavadinimą yra gavęs nuo linamynio talkų, per kurias skraido spaliai, gelsvu pluoštu gula linai, virsiantys drobėmis, audiniais, drabužiais, ir iki šiol taip tebevadinamas.

Linas – tai mėlynai žydinti grūdinė kultūra. Jo sekios, kurios dar vadinamos sėmenimis, yra plokščios, ovalo formos, truputį didesnės už sezamo sėklas. Continue reading „Apie linus” →

Kalifornijos sliekai, kas tai? 

Sliekai yra hermafroditai – “Jis” ir “Ji” viename, tačiau dauginimuisi reikia dviejų individų.

Sliekučiai užsimezga žiedo formos balnelyje, kuris netrukus nuslenka nuo slieko kūno ir virsta kokonu.

Kokone gali būti iki 24 sliekučių

Lytiškai subręsta ir pradeda daugintis 3 mėnesių

Suaugusio slieko duomenys: 6-8 cm ilgio ir  3 – 5 mm storio, sveria 0,8-1,4 gramo.

Sliekas gali regeneruoti – atsiauginti sužeistą kūno dalį.

Continue reading „Kalifornijos sliekai komposto perdirbimui „ →

Šermukšnių uogos – tikras vitaminų šaltinis. O vitaminų mums reikia kiekvieną dieną. Nelaukite šalnų, galite prisiskinti prisirpusių šermukšnių jau dabar. Kaip patogiausia paruošti šermukšnių uogas žiemai? Jų sutis galima sušaldyti į ledo kubelius ir vartoti po vieną atšildytą kubelį kiekvieną dieną. Tai bus natūralių vitaminų šaltinis visai žiemai.

Continue reading „Šermukšnių kubeliai” →

Pa­ke­lė­se, dir­vo­nuo­se, pa­tvo­riuo­se, ant kal­ve­lių ir py­li­mė­lių mė­ly­nai pra­žy­do pa­pras­to­ji trū­ka­žo­lė, ku­ri lo­ty­niš­kai va­di­na­ma ci­cho­rium in­ty­bus. To­dėl trū­ka­žo­lė dar va­di­na­ma ci­ko­ri­ja. Iš jos šak­nų da­ro­mas ka­vos pa­kai­ta­las – ci­ko­ri­ja. Liau­dis trū­ka­žo­lei su­gal­vo­jo ir ki­tų pa­va­di­ni­mų. Šis au­ga­las dar va­di­na­mas ke­lio ži­bin­tu, žyd­rą­ja sau­lėg­rą­ža, sau­la­žo­le, lau­ki­ne ci­ko­ri­ja, varg­šų nu­si­dė­jė­lių gė­le.

Continue reading „Trūkažolė, kuri dar vadinama cikorija, laiką rodo ir kavą pavaduoja” →

Lietuvoje auginamos kelių rūšių mėtos, bet visos jos pasižymi antibakterinėmis, antiseptinėmis ir virškinimo gerinamosiomis ypatybėmis. Liaudies medicinos atstovai mėtomis gydydavo peršalimo ligas, galvos skausmą, virškinimo sutrikimus. Mėtų arbata vartojama kaip švelnūs ra­minamieji, nuo pilvo pūtimo, šlapimo skyrimuisi skatinti.

Continue reading „Mėtos” →

Peletrūnai, arba vaistiniai kiečiai, kartais vadinami že­maitišku prieskoniu, nes že­maičiai jį ypač mėgsta ir juo skanina savo nacionalinį pa­tiekalą kastinį, deda jo į varškę, sriubas. Prieskoniams vartoja­mi švieži ir džiovinti peletrūnų lapai. Jais tinka pagardinti sa­lotas, varškės, avienos, kiauši­nių gaminius, sriubas, padažus, aromatizuoti marinatus, kon­servuoti agurkus, pomidorus ir kitas daržoves, taip pat įvairius nealkoholinius gėrimus. Pele­trūnai vartojami ir įvairiems negalavimams gydyti.

Continue reading „Vaistiniai kiečiai” →