Pa­ke­lė­se, dir­vo­nuo­se, pa­tvo­riuo­se, ant kal­ve­lių ir py­li­mė­lių mė­ly­nai pra­žy­do pa­pras­to­ji trū­ka­žo­lė, ku­ri lo­ty­niš­kai va­di­na­ma ci­cho­rium in­ty­bus. To­dėl trū­ka­žo­lė dar va­di­na­ma ci­ko­ri­ja. Iš jos šak­nų da­ro­mas ka­vos pa­kai­ta­las – ci­ko­ri­ja. Liau­dis trū­ka­žo­lei su­gal­vo­jo ir ki­tų pa­va­di­ni­mų. Šis au­ga­las dar va­di­na­mas ke­lio ži­bin­tu, žyd­rą­ja sau­lėg­rą­ža, sau­la­žo­le, lau­ki­ne ci­ko­ri­ja, varg­šų nu­si­dė­jė­lių gė­le.

Lie­tu­vo­je trū­ka­žo­lė daž­nas au­ga­las. Trū­ka­žo­lės pri­ski­ria­mos taip va­di­na­mų ar­cheo­fi­tų au­ga­lų gru­pei. Šiai gru­pei pri­klau­so to­kie au­ga­lai, ku­rie po pa­sku­ti­nio­jo le­dyn­me­čio pli­to ne sa­vai­me, bet dėl žmo­nių veik­los. Ma­no­ma, kad trū­ka­žo­lės, kaip mais­ti­niai au­ga­lai kar­tu su žmo­nė­mis nuo Vi­dur­že­mio pa­jū­rio ke­lia­vo ir pli­to į šiau­rės kraš­tus. Taip dar­žuo­se ar prie būs­tų au­gin­tos trū­ka­žo­lės ėmė dau­gin­tis ir plis­ti. Pas­te­bė­ta, kad il­gaam­žės trū­ka­žo­lės iki šiol te­beau­ga to­se vie­to­se, kur kaž­ka­da bu­vo žmo­nių bu­vei­nės.

Daž­nai trū­ka­žo­lę pa­ste­bi­me tik ta­da, kai ji pra­žys­ta. Mat iki tol neiš­vaiz­dūs au­ga­lo stie­bai ne­pat­rau­kė dė­me­sio. Da­bar trū­ka­žo­lės jau pa­si­puo­šė stam­biais švie­siai mė­ly­nais žie­dais.

Žie­duo­se daug ne­kta­ro, to­dėl šį au­ga­lą ver­ti­na bi­ti­nin­kai. Au­ga­lo grai­žai pra­si­vė­rę bū­na nuo skais­taus anks­ty­vo ry­to iki pa­va­ka­rių. Vė­liau su­si­sklei­džia – tar­si žie­do ne­bū­tų. To­dėl trū­ka­žo­lė dar va­di­na­ma gam­tos laik­ro­džiu, nes la­bai jaut­ri sau­lės švie­sai. Pap­ras­tai penk­tą va­lan­dą po pie­tų trū­ka­žo­lė bai­gia die­nos žy­dė­ji­mą. Trū­ka­žo­lė ne­si­var­gi­na žy­dė­ti ir ap­niu­ku­sią die­ną. Pro­tin­gas el­ge­sys, juk bi­tės, ka­ma­nės bei ki­ti ne­kta­ro sma­gu­riai vabz­džiai to­kiu oru neatsk­ris.

Trū­ka­žo­lę ver­ti­na ne tik ne­kta­ro mė­gė­jai, bet ir liau­dies me­di­ci­na. Mat dau­ge­liui li­gų gy­dy­ti tin­ka trū­ka­žo­lių šak­nys bei žie­dai.

Trū­ka­žo­lės au­gi­na­mos ir plan­ta­ci­jo­se. Iš iš­kas­tų, su­džio­vin­tų ir su­mal­tų trū­ka­žo­lės šak­nų da­ro­mas ka­vos pa­kai­ta­las – ci­ko­ri­ja.

Ga­li­ma pa­si­skin­ti šva­rio­se vie­to­se au­gan­čių trū­ka­žo­lės la­pų ir pa­si­da­ry­ti sa­lo­tų. Ypač gar­dūs bū­na trū­ka­žo­lės la­pai anks­ty­vą pa­va­sa­rį, kai jie dar ne­bū­na šiukš­tūs. Ga­li­ma pa­si­kas­ti šak­nų. Jas kep­ti ar vir­ti. Švie­žių trū­ka­žo­lių šak­nų val­gy­to­jai tvir­ti­na, jog jų sko­nis pri­me­na pa­star­no­kus. Trū­ka­žo­lių šak­nų pa­ta­ria­ma val­gy­ti ser­gan­tiems cuk­ra­li­ge, nes šak­ny­se yra daug inu­li­no. Yra ir ki­tų ver­tin­gų me­džia­gų.

Ver­tė

Pap­ras­to­sios trū­ka­žo­lės šak­ny­se yra sa­cha­ri­dų, jau mi­nė­to inu­li­no, fruk­to­zės, gli­ko­zi­do in­ti­bi­no. Nuo šių me­džia­gų šak­nys bū­na kar­čios. Dar yra pek­ti­nų, vi­ta­mi­nų C, B1, E, cho­li­no, sa­kų, rie­ba­lų, bal­ty­mų, glei­vių, mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų, or­ga­ni­nių rūgš­čių. Žie­duo­se su­si­kau­pia ci­ko­ri­no, fla­vo­noi­dų ir ki­tų ge­rų da­ly­kų.

Trū­ka­žo­lės šak­nys, kaip ir dau­ge­lio vais­ti­nių au­ga­lų, ka­sa­mos ru­de­nį, nes ta­da bū­na su­kau­pu­sios dau­giau­sia ver­tin­gų me­džia­gų. Žie­dai ski­na­mi jiems iš­si­sklei­dus, džio­vi­na­mi pa­vė­sy­je.

Ge­rai iš­džiū­vu­sios trū­ka­žo­lės šak­nys bū­na ru­dai pil­kos, raukš­lė­tos, o vi­dus – al­tas ar­ba gels­vas, be kva­po.

Gy­dy­mas

Trū­ka­žo­lių už­pi­lais žmo­nes gy­dė gar­su­sis gy­dy­to­jas Avi­ce­na maž­daug prieš tūks­tan­tį me­tų. Trū­ka­žo­lių už­pi­lo duo­da­vo ger­ti žmo­nėms, kai su­trik­da­vo virš­ki­ni­mas. Trū­ka­žo­lės komp­re­sus dė­da­vo ant są­na­rių ap­si­rgu­siems po­dag­ra. Trū­ka­žo­lės komp­re­sais ban­dy­da­vo pa­gel­bė­ti įkan­dus gy­va­tei, įgė­lus bi­tei ar šir­šei.

Pri­pa­žin­ta, kad trū­ka­žo­lių ga­le­ni­niai pre­pa­ra­tai mal­ši­na už­de­gi­mus, nai­ki­na mik­ro­bus, ža­di­na ape­ti­tą. Var­to­jant trū­ka­žo­lės pre­pa­ra­tus ge­riau pa­si­sa­vi­na­mas mais­tas. Tvir­ti­na­ma, kad trū­ka­žo­lė pa­de­da iš­gy­dy­ti gast­ri­tą, ko­li­tą, ke­pe­nų, ka­sos, inks­tų li­gas, cuk­ri­nį dia­be­tą, tul­žies pūs­lės ak­men­li­gę. Trū­ka­žo­lė iš or­ga­niz­mo va­ro šla­pi­mą, stip­ri­na šir­dį, re­ti­na rit­mą. Trū­ka­žo­le ga­li­ma gy­dy­ti įvai­rius iš­bė­ri­mus, eg­ze­mas, fu­run­ku­lus.

Trū­ka­žo­lės šak­nų nuo­vi­ro pa­si­da­ro­ma taip: 1 ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį su­smul­kin­tų trū­ka­žo­lės šak­nų už­pli­ko­ma pus­lit­riu van­dens, apie 10 mi­nu­čių pa­vi­ri­na­ma. Nu­sis­to­vė­jęs nuo­vi­ras nu­ko­šia­mas, pa­sal­di­na­mas ir ge­ria­mas po pu­sę stik­li­nės 3 kar­tus per die­ną. At­si­ras ape­ti­tas, ge­riau ims dirb­ti skran­dis ir žar­ny­nas. Liau­dies me­di­kai tvir­ti­na, kad šis nuo­vi­ras dar gy­do gast­ri­tą, vi­du­ria­vi­mą, šla­pi­mo ne­lai­ky­mą. Juo tin­ka plau­ti žaiz­das, šun­vo­tes, iš­bė­ri­mus…

La­bai svei­ka pa­skru­din­tų ir su­mal­tų šak­nų dė­ti į na­tū­ra­lią ka­vą. Trū­ka­žo­lių šak­ny­se nė­ra ko­fei­no, to­dėl trū­ka­žo­lių ka­vą ga­li ger­ti li­go­niai, ser­gan­tys šir­dies ir krau­ja­gys­lių, ner­vų sis­te­mos li­go­mis. Pap­ras­čiau ne trū­ka­žo­lės šak­nų pri­si­kas­ti, o pri­si­skin­ti žie­dų ir su­si­džio­vin­ti. Žie­dų ant­pi­las ra­mi­na cent­ri­nę ner­vų sis­te­mą, stip­ri­na šir­dies su­si­trau­ki­mus, re­ti­na pul­są, gy­do ki­tas li­gas ne pra­sčiau nei šak­nys. Ir žmo­gus pa­si­gy­do, ir au­ga­las lie­ka svei­kas.

Au­gi­ni­mas

Nors trū­ka­žo­lė yra mū­sų lau­kų pikt­žo­lė, ta­čiau pra­vers­tų vie­ną ki­tą plo­te­lį šio dau­gia­me­čio au­ga­lo dar­žuo­se įsi­veis­ti. Trū­ka­žo­lė ge­rai au­ga kal­kin­go­se dir­vo­se. Dau­gi­na­ma sėk­lo­mis, ku­rios sė­ja­mos anks­ti pa­va­sa­rį. Grei­tai su­dygs­ta. Yra iš­ves­tų trū­ka­žo­lių, ku­rios užau­gi­na dau­giau šak­nų. Trū­ka­žo­lės pra­žys­ta bir­že­lio pa­bai­go­je ir žy­di iki rugp­jū­čio pa­bai­gos. Il­gai žy­di, tad yra lai­ko žie­dų pri­si­skin­ti ir pri­si­džio­vin­ti. Šak­nys ka­sa­mos ki­tų me­tų ru­de­nį ar­ba pa­va­sa­rį. Se­nes­nių kaip 2 me­tų šak­nų kas­ti ne­rei­kė­tų, nes ta­da jos bū­na la­bai kar­čios. Nors kar­tu­my­nai ir ne­ska­nūs, nie­kam nie­ko blo­go lyg ir nė­ra pa­da­rę.

Trū­ka­žo­lės ver­ti­na­mos dau­ge­ly­je pa­sau­lio kraš­tų. Mū­sų kai­my­nai lat­viai su­mal­tų trū­ka­žo­lės šak­nų de­da į pie­nu ar grie­ti­nė­le ba­lin­tą ka­vą. Es­tai trū­ka­žo­lės žie­dų įmai­šo į vai­sių-uo­gų ar­ba­tas. Mums pa­tin­ka kai­my­nus mėg­džio­ti, tad de­rė­tų su trū­ka­žo­le ar­ti­miau su­si­drau­gau­ti, kad kai­my­nai mus kaip trū­ka­žo­lės var­to­to­jus mi­nė­tų.

Pa­ren­gė Fe­lik­sas GRUNS­KIS

Už straipsnį dėkojame: http://birzietis.lt/?data=2012-07-17&rub=1330940939&id=1342506900