Dauguma atogrąžų epifitinių orchidėjų turi trejopas šaknis: orines (styrančias ore), „normalias” – esančias substrate ir nediferencijuotas. Jaunos šaknys ką tik išaugusios dar nėra „orinės”. Taip pat jau diferencijuotos orinės šaknies galas dar nėra „orinis” – jis dar nediferencijuotas ir pasiekęs substratą gali pakisti ir tapti „normalia” šaknimi.
Skirtumas tarp orinių ir neorinių šaknų – specialus negyvų, tuščiavidurių ląstelių daugiasluoksnis šaknies apvalkalas (vadinamas „velamenu”, kuris sugeba labai greitai absorbuoti drėgmę iš aplinkos, todėl tikroji šaknis, esanti viduje, neišdžiūva. Substrate esančios šaknys tokio sluoksnio neturi – jos turi siurbiamuosius plaukelius (ar kitokius prisitaikymus).
Substrate esančios šaknys, patekusios į orą, gali patapti „orinėmis”, tačiau jau diferencijuotos, su gerai išvystytu velamenu orinės šaknys negali pakisti į „normalias”. Tokios šaknys, pasodintos į substratą supūva, nes velamenas (tas „kempininis” sluoksnis) nuolat aktyviai iš substrato siurbia drėgmę ir nuolat būna šlapias (kaip žinia – daugumos epifitinių orchidėjų šaknys nemėgsta nuolatinio užmirkimo). Diferencijacija (arba velameno formavimąsis) aktyviai vyksta tada, kai dažnai kaitaliojasi sausi ir drėgni periodai – pvz., kai ore esanti šaknis dažnai purškiama ir greitai nudžiūva. Jei šaknis nepurškiama, neturi kontakto su drėgme – ji NEKINTA ir lieka nediferencijuota. Tokias šaknis drąsiai galima SODINTI gilyn į substratą.
Nediferencijuota šaknis nuo tikros orinės pas hibridinius falenopsius skiriasi spalva – orinės šaknies apvalkalas yra pilkas ir storas, nepermatomas, užpurškus patamsėja, bet matosi, kad tų negyvų ląstelių sluoksnis yra storas. O tų „neapsisprendusių” šaknų velamenas dar būna labai plonas, toks sidabriškas, beveik persimato, užpurškus tokia šaknis pažaliuoja, viduje aiškiai matomas gyvų ląstelių sluoksnis.Daug orinių šaknų iš principo nėra blogai, jei aplinkos oro drėgmė yra pakankama. Jei auginama sausame ore – tokios šaknys anksčiau ar vėliau žus. Su amžiumi augalas vis didėja ir leidžia vis daugiau šaknų, kurios nesiekia substrato (o tokios šaknys įprastai augalo nemaitina), o substrate šaknys „sensta”, dėl ko ilgainiui gali kilti problemų su maitinimu.
Kuo daugiau šaknų substrate, o ne ore – tuo geriau augalui. Nebent auginate oranžerijoje, ar turite priemonių didelei oro drėgmei palaikyti (tokiu atveju geriau tokių šaknų į substratą nesodinti). Dar vienas argumentas dėl ko sodinčiau – orinės šaknys, prisilietusios prie substrato ties prisilietimo vieta turi savybę kaupti druskas (nes velamenas nuolat siurbia drėgmę iš substrato su jame esančiomis druskomis, vanduo išgaruoja, o druskų koncentracija didėja). Dėl to orinės šaknys yra labai jautrios vandens kokybei.
Ir dar: Naujos orchidėjų šaknys ilgainiui prisitaiko prie tam tikro laistymo intensyvumo. Jei trūksta drėgmės – dalis šaknų substrate užsiaugina velameną todėl geba intensyviau siurbti vandenį (kai kurių rūšių, pvz., Miltonia visos šaknys turi velameną, nepriklausomai nuo priežiūros, todėl jos yra itin jautrios perlaistymui). Jei tokį augalą po kurio laiko pradėsim daugiau laistyti – didelė tikimybė, kad jis pradės pūti. Tai yra, prie SAUSESNIŲ sąlygų augalai PRISITAIKO, tačiau vėliau jie jau negali prisitaikyti prie drėgnesnių. Tik naujos ir augančios šaknys pritaps prie naujo priežiūros stiliaus, naujo substrato (būtent todėl persodinėti reikia tik tada, kai intensyviai auga naujos šaknys).
Parengta pagal www.rojaussodai.lt forumą
