,,Mamos žurnalas”, 2006 m., Nr.2

Pokalbis su gydytoja hematologe Lina Rageliene.

Mažakraujysčių yra visokių
Mūsų pokalbio tema – pati paprasčiausia mažakraujystė, kuri atsiranda dėl geležies stokos. Žodis „mažakraujystė“ nėra tikslus. Iš tikrųjų susirgus šia liga kraujo nesumažėja, tačiau jis tampa nepilnavertis. Galbūt būtų tiksliau ligą vadinti „prastakraujyste“ arba kokia „nekokybiško kraujo liga“.
Mažakraujystės mechanizmas labai sudėtingas, norint jį suvokti iki galo reikia biocheminių, anatominių žinių, tačiau galima paaiškinti paprastai: hemoglobinas – raudonasis kraujo pigmentas, esantis eritrocituose – iš plaučių kapiliarų į audinius ir organus išnešioja deguonį. Organizmas, gamindamas hemoglobiną, naudoja geležį. Kai trūksta geležies, gaminasi mažiau hemoglobino, prasideda mažakraujystė.
Geležies stokos mažakraujystė pasitaiko džniausiai, ja gali susirgti kiekvienas bet kuriuo gyvenimo periodu. Yra ir kitokių, gerokai retesnių ir sunkesnių mažakraujystės formų, apie kurias nė nekalbėsime – joms „patarimai iš žurnalo“ tikrai nepadės.

Hemoglobino norma
Žemiausias hemoglobino kiekis kraujyje būna 5-7 kūdikio gyvenimo mėnesiais, kai leidžiama norma yra 110 g litre (mažiau 110 – jau laikoma mažakraujyste). Suaugusiųjų žemutinė hemoglobino norma yra 120. Anksčiau, kai kraujo tyrimai būdavo atliekami paprastais hemografais, kurie nebuvo tokie tikslūs, žemutinė žmogaus hemoglobino norma buvo 110. Dabar tyrimai atliekami automatiniais-elektroniniais hemografais, kurie yra tikslesni, gali tiksliau parodyti aukštutinę ribą, todėl ir hemoglobino norma padidėjo iki 120.
Literatūroje nurodoma, kad žemesnis nei 30 hemoglobino kiekis jau nebesuderinamas su gyvybe, tačiau docentės Linos Ragelienės praktikoje buvo vaikų, kurių hemoglobinas, atvežus į ligoninę, būdavo vos 16-18.
Yra ligų, kurioms esant hemoglobinas būna itin aukštas. Taip būna, kai organizmas kaupia geležį, kai gaminami pernelyg dideli kiekiai eritrocitų. Tokios ligos labai retos, tad jei kraujo tyrimas parodė, kad vaiko ar Jūsų hemoglobinas labai aukštas, pavyzdžiui, 160, tikėtina, kad taip yra dėl sutirštėjusio kraujo, paprasčiausiai, trūksta skysčių. Labai aukštas hemoglobinas gali būti paaugliams berniukams brendimo metu dėl išsiskiriančių vyriškų hormonų.

Kodėl vaikams pritrūksta geležies
Žmogaus organizmas negali sukaupti geležies atsargų. Visas geležies perteklius pasišalina, lieka tik tiek, kiek tuo metu organizmui reikia. Tačiau yra vienintelis žmogaus gyvenimo etapas, kai organizmas geležį kaupia į atsargas – taip būna vaisiui paskutinįjį nėštumo trimestrą. Jis „ima“ iš mamos kraujo geležies ir kaupia ją, kad paskui gimęs galėtų eikvoti tas atsargas. Paprastai kūdikiui sukauptų geležies atsargų pakanka iki 4 mėnesių. Tačiau kai kurie kūdikiai suserga mažakraujyste nesulaukę net 4 mėnesių. Įsivaizduokite du vienu metu gimusius kūdikius. Abu gimė tokio pačio svorio, abu valgo tik savo mamos pieną, auginami laikantis to pačio režimo. Vienas jų suserga mažakraujyste, o kitas – ne. Kodėl? Gal polinkis į mažakraujystę užkoduotas genuose ir jei jau lemta, tai vaikas ir susirgs? „Iš tikrųjų genai čia nieko dėti. Tikroji kūdikio mažakraujystės priežastis slypi motinoje. Jei moteris nėštumo metu pati sirgo mažakraujyste, jos kūdikis gimdamas neatsineš geležies atsargų. Geležies atsargas vaisius pradeda kaupti paskutinįjį nėštumo trimestrą, todėl jų sukaupti nespės ir prieš laiką gimę neišnešioti kūdikiai. Neišnešiotiems kūdikiams geležies atsargų pakanka tik iki 1-2 mėnesių“, – sako docentė L. Ragelienė.
Apibendrinant – pagrindinės ankstyvosios kūdikių mažakraujystės priežastys: gimimas prieš laiką ir silpnas pačios mamos kraujas.

O kas nuo 4 mėnesių?
Taigi sveikos mamos sveikas vaikas gali būti ramus dėl mažakraujystės iki 4 mėnesių. Tada baigiasi jo sukauptos geležies atsargos ir mažakraujystė pradeda grėsti visiems. Ir vėl žirklės – vieni kūdikiai auga raudonais skruostukais, o jų mamos niekada nesužino, kas yra mažakraujystė. O kiti, nors ir maitinami vienodai su sveikaisiais, suserga. Ir vėl priežastis gali būti mama, tiksliau jos pieno kokybė. Visi žinome, kad motinos pienas – geriausias maistas jos kūdikiui, tačiau kaip pakomentuotumėte štai tokią situaciją, kuri docentės L. Ragelienės darbe – kasdienybė: į Santariškių klinikas patenka 9 mėnesių kūdikis, kurį mama maitina krūtimi. Kūdikio hemoglobino kiekis kraujyje – 65. Gydytojai ieško mažakraujystės priežasties. Atlieka kraujo tyrimą mamai. Hemoglobino kiekis – 85. Toks hemoglobino kiekis vos vos patenkina pačios moters minimaliausius poreikius, o kas lieka kūdikiui? Vadinasi, pati mama, maitindama savo pienu kūdikį, pasmerkia jį mažakraujystei. „Kol kas nėra išrasta metodo, kaip padidinti motinos piene geležies kiekį. Matematika paprasta – jei maitinančios moters organizmui pakanka geležies, jos su pienu ji duos ir kūdikiui“, – sako gydytoja. Tokiais atvejais, kai žindanti mama pati stokoja geležies, jai nesiūloma nutraukti žindyti (juk mamos piene yra šimtai kitų kūdikiui reikalingų medžiagų, ne tik geležis), tačiau tiek mamai, tiek kūdikiui skiriami geležies preparatai.

Mažakraujystė – „iš akies“
Kaip susigaudyti, ar vaikui jau pradėjo trūkti geležies, ar dar ne? Juk nebėgiosi į vaikų polikliniką kas mėnesį prašyti kraujo tyrimo… Iš tikrųjų beprasidedančią mažakraujystę gana sunku atpažinti neatlikus tyrimų. Vaikai – tai ne suaugusieji, kurie analizuoja savo sveikatos pokyčius, vos blogiau pasijutę jau ir parodo. Docentė L. Ragelienė sakė, kad į jų skyrių ne kartą buvo atvežti vaikučiai, kurie patys straksėjo savo kojomis, nors jų hemoglobino kiekis būdavo nebesuderinamas su gyvybe. „Iš akies“ atpažinsite tik gana sunkią anemiją –  vaikas bus blyškus, vangus, gali atsisakyti valgyti, rodyti, kad skauda pilvą ar verkšlenti. Bet tai – bendrieji simptomai, būdingi daugybei ligų. Tad vienareikšmiškai galima atsakyti – mažakraujystė nustatoma iš kraujo tyrimo, o ne apžiūrėjus vaiką išoriškai“, – sako gydytoja. Dėl to, kad aiškiai išreikštų mažakraujystės požymių nėra, ši liga ilgai ir klastingai gali alinti vaiko organizmą. Tiesiog slenka mėnesiai, metai, vaiko kraujas vis blogėja, o tėvai nieko nepastebi. Lėtai progresuojanti anemija tuo ir pavojinga – įsijungia įvairūs organizmo kompensavimo mechanizmai ir vaikas jaučiasi gerai. O kai tėvai ir gydytojai ligą pastebi, vaiko hemoglobinas būna kritiškai žemas.

Monotoniškas meniu
Tarkime, kad sveikas kūdikis iki 4 mėnesių išeikvojo savo geležies atsargas, bet paskui jų pakankamai gavo su mamos pienu, o vėliau prasidėjo primaitinimas. Kaip suderinti vaikučio meniu, kad geležies pakaktų? Šis klausimas docentė Linai Ragelienei pats skaudžiausias, nes ji kasdien mato „numaitintus“ vaikus. „Kaip galima ramiai žiūrėti į 2-3 metų vaiką, kurio hemoglobinas 30, o jis iki šiol maitinamas tik karvės pienu – vaikšto nepaleisdamas iš rankų butelio su „soske“ ir išplempia per dieną po 2 litrus pieno. Kai paklausi, ką vaikas valgo, mama atsako – „viską“. O kai pradedi smulkiai klausinėti, kas tas „viskas“, tai paaiškėja – 2 šaukštukai košės, šaukštas sriubos arba riekė duonos, kurią vaikas tik ištrupina“, – sako gydytoja. Laimė, kad geležies stokos mažakraujystė yra gana nesunkiai pagydoma – tokiam vaikui skiriama suderinta mityba, geležies preparatai ir kraujas greitai „atsistato“.

Nevalgo, nes neskanu
Mamos puikiai žino, ką nuo kokio mėnesio turėtų valgyti kūdikis, kai prasideda primaitinimas. Tačiau kaip dažnai galima išgirsti mamas skundžiantis, kad kūdikis tiesiog atsisako valgyti mėsą, daržovių košę (tokiais pagalbos šauksmais užversta ir „Mamos žurnalo“ redakcija). Gydytoja L. Ragelienė tokioms mamoms nori atsakyti – gaminkite taip, kad būtų skanu, ir kūdikis valgys: „Nors ir keistai skamba, bet dauguma dabartinių jaunų mamų nemoka išvirti košės. Kiek kartų girdžiu: „Mano vaikas nevalgo daržovių košės“. Paklausiu – o kaip gi jūs tą košę verdate? Mamos pasakoja, kad į vandenį įdeda kopūsto lapą, morką ir bulvę, išverda ir sutrina. Klausiu – o jums pačioms tokia košė skani? Sako, ne, mums ji šlykšti. Tai kodėl vaikas turi ją valgyti, ji jam irgi šlykšti. Košę reikia paskaninti pagal kiekvieno vaiko skonį – vienam reikės į košę įdėti cukraus, kitam – druskos ar sviesto, trečiam įpilti pieno. Paprastai vaiko skonis būna toks kaip ir mamos (ne veltui vaikutis 9 mėnesius augo mamos pilve ir „valgė“ tą patį, kaip ir ji). Tad košę reikia pagaminti taip, kad ji būtų skani pačiai MAMAI. Kita vertus, juk po kelių mėnesių vaikutį pasodinsite prie bendro stalo ir jis VIS TIEK pradės valgyti tai, kas skanu jums, kas pagaminta bendrame puode. Tas pats ir kalbant apie mėsą. Kai paklausiu, kaip mamos gamina kūdikiams mėsą, atsako – išverdame vandenyje ir sutriname. O ar pačios tokį patiekalą noriai valgytų? Atsako – nė už ką“. Išvada – mama gamina neskaniai, kūdikis atsisako košių ir mėsos, o alkį pasotina išgerdamas didžiulius kiekius pieno ar mišinio. Mažakraujystė – čia pat.
Tai, kad maži vaikai turi tobulus skonio receptorius, įrodo ir maitinimas ligoninėje. Kažkodėl vieną dieną ligoniukai net išgramdo košės dubenėlius, o kitą dieną – vos paknebena. Vadinais, tai virėjų pamainai nepavyko išvirti gardžios košės.
Aišku, yra valgių vaikų, kurie skaniausiai čiaumoja tą prėską daržovių košę. Žinoma, kad tokiam kūdikiui dirbtinai gardinti tos košės ir nereikia. Čia kalbėjome apie nevalgius mažylius, kurie dėl to gali susirgti mažakraujyste. Jiems grūdelis cukraus ar druskos pakenks mažiau, nei nuolatinė geležies stoka.

Mažakraujystė ir kraujo vėžys
Kai vaikui nustatoma mažakraujystė, mamos prisigalvoja visko. Vienas iš labiausiai nerimą keliančių minčių – ar mano vaikas nesusirgs kraujo vėžiu? Juk liaudyje kraujo vėžys vadinamas baltakraujyste, ar čia jau toks didelis skirtumas nuo mažakraujystės? Docentė Lina Ragelienė mamas nori nuraminti – nėra jokios padidintos rizikos mažakraujyste sergančiam vaikui kada nors susirgti vėžinėmis kraujo ligomis. Tačiau yra kitas dėsningumas – beveik visos kraujo ligos yra lydimos anemijos. Pirmiausia tėvai kreipiasi į gydytojus dėl vaiko mažakraujystės, o atlikus išsamius kraujo tyrimus „išlenda“ kita kraujo liga.

Ar mažakraujystė gali būti paveldima
Kartais tenka girdėti, kad mažakraujystė keliauja iš kartos į kartą: žemas močiutės, mamos, dukros hemoglobinas. Docentė Lina Ragelienė sako, kad anemija, apie kurią kalbame – geležies stokos mažakraujystė – nėra paveldima. Tačiau gali būti paveldėtos kitos anemijos formos (hemolizinės, fermentinės anemijos, kai hemoglobino struktūra yra pakitusi).
Geležies stokos mažakraujystė gali kamuoti tos pačios šeimos narius iš kartos į kartą nebent jei jie serga panašiomis ligomis: moterys per gausias menstruacijas nukraujuoja, turi kokius nors vidinius kraujavimus (kad ir dėl miomų gimdoje) ar serga virškinamojo trakto ligomis, dėl kurių pablogėjęs geležies paisavinimas (viduriuoja, turi opaliges). Tada žmonės sako, kad yra paveldėję mažakraujystę, tačiau iš tikrųjų yra paveldėję tik jos priežastį.

Anemija – socialinė liga
Geležies stokos mažakraujystė laikoma socialine liga visame pasaulyje. Kuo kraštas skurdesnis, tuo daugiau žmonių ten serga anemija. Nors lietuviai yra blyškiaveidžiai, jie nėra linkę į mažakraujystę ir serga šia liga gerokai rečiau, nei trečiojo pasaulio šalių gyventojai. Tačiau vaikų mažakraujysčių daugėja ir tai gydytojus varo į neviltį. Atrodo, gyvenimas gerėja, žmonės gali be vargo nusipirkti įvairių maisto produktų (svarbiausia – visada yra pirkti įvairios mėsos, kuri yra pagrindinis geležies šaltinis), bet vaikai vis serga mažakraujyste. Kodėl? Docentės nuomone, statistiką iškreipia didėjantis asocialių žmonių skaičius. Niekam ne paslaptis, kad dalelė Lietuvos gyvena iš pašalpų, vien dėl jų gimdo vaikus.
Paskaičiuota, kad išsivysčiusiose šalyse geležies stokos mažakraujyste (įvairių formų) suserga apie 20-30 proc. kūdikių, besivystančiose šalyse – 70-80 proc., Lietuvoje – apie 50 proc.

Du pavojingiausi etapai
Auginant vaikus reikia žinoti, kad mažakraujystės pavojus labiausiai iškyla dviem gyvenimo etapais – kūdikystėje ir paauglystėje. Apie kūdikių mažakraujystę jau daug kalbėjome – ji pavojingiausia nuo 4 mėnesių iki maždaug 1,5 metų, kai vaikutis geležies atsargas jau būna išeikvojęs, bet dar nesugeba su maistu gauti reikiamo jos kiekio. Paskui, sėdęs prie bendro stalo, apetitą turintis vaikas vargu ar sirgs mažakraujyste. Vaikui sulaukus paauglystės vėl reikia daugiau akylumo, mat padidėja geležies poreikis – dėl greito augimo, hormonų gamybos, mergaitėms – dėl prasidėjusių mėnesinių. Kaip tyčia, tuo augimo metu paaugliai valgo patį nepilnavertiškiausią maistą: maitinasi mokyklose, užkandinėse, garbina greitą maistą, traškučius. „Kasdienybė – į skyrių paguldytas dvimetrinis paauglys, kurio hemoglobinas – 60“, – sako gydytoja. Gydytojos patarimas – tėvai, pasirūpinkite ne tik kūdikių, bet ir savo paauglių valgymu, nes bus bėdos.

Ar išgydys burokų sultys
Gydytojai pamena laikus, kai nusilpusio kraujo ligoniams patardavo gerti burokų sultis. Artimieji tarkuodavo burokus, spausdavo sultis ir nešdavo į ligonines. Galbūt psichologiškai veikdavo tai, kad burokų sultys panašios į kraują – regis, jų atsigėrus, kraujas sustiprės. Metams bėgant įvairūs tyrimai parodė, kad burokų sultys kraujo negerina. Burokuose yra daug ciano rūgšties, trukdančios pasisavinti geležį.
Tad kaip maitinti vaiką, kuriam dar nėra mažakraujystės (nes ši pagydoma tik preparatais), bet jaučiamas geležies trūkumas? „Jeigu yra geležies stoka, vaikui reikėtų duoti daugiau mėsos, nes iš daržovių absorbuojama 2-10 proc. geležies, iš raudonos mėsos – 20-40 proc. Geležis geriau pasisavinama, kai pakanka vitamino C, tad reikia stengtis, kad jo vaikui netrūktų – tam puikiai tinka visos lietuviškos uogos – agrastai, serbentai. Iš daržovių siūlyčiau kopūstus, bulves, svogūnus. Obuolių, apelsinų sultys stokojant geležies yra daug vertingesnės nei burokų sultys. Tokiam vaikui nereikėtų duoti daržovių, kuriose yra fitinų (pupelių, žirnių), nors šiose daržovėse daug geležies, bet ji blogai pasisavinama. Reikėtų vengti ir tokių produktų, kuriuose yra oksalio rūgšties – špinatų, rūgštynių, rabarbarų (kaip tyčia, vaikai jų paprastai ir taip nemėgsta). Geležis geriau pasisavinama rūgščioje terpėje, tad linkusiems į mažakraujystę vaikams patariama duoti ne pieno, o rūgščių jo produktų – kefyro, jogurto. Ir nemaitinkite vaikų manų koše“, – sakė docentė.

Stiklinė žemuogių ateičiai
Mamos ir močiutės, jei galėtų, sumaitintų vaikams visas sezono braškes ir žemuoges. Tikima, kad vaikas sukaups geležies atsargas, mažiau sirgs. Teko girdėti, kaip mamos perka žemuoges sakydamos: „Šita stiklinė už spalį, šita – už lapkritį“. Deja, šviežio derliaus metu neįmanoma vaiko primaitinti uogomis tiek, kad jis paskui kelis mėnesius nejaustų geležies stokos. Geležis organizme nesikaupia, jos pasisavinama tiek, kiek reikia, o perteklius pašalinamas, tad geležies su maistu reikia gauti kasdien. Su maistu suaugęs žmogus kasdien gauna 10-20 mg geležies, rezorbuojasi 1-2 miligramai – tiek pat ir išskiriama, vyksta nuolatinė geležies apykaita.
Gydytojos nuomone, didžiausia mitybos klaida – vegetarizmas, kai organizmas negauna geležies iš mėsos ir nuolatos jaučia vitamino B12 stoką (šio vitamino yra tik mėsoje). Apsisprendę maitintis vegetariškai, turėtų papildomai vartoti geležies preparatų ir vitaminą B12.
Neila Ramoškienė
Trumpai
Pagal PSO rekomendacijas, geležies stokos mažakraujystė  diagnozuojama, kai kraujyje hemoglobino yra mažiau kaip 110 g/l vaikams iki 6 metų ir mažiau kaip 120 g/l vyresniems kaip 6 metų vaikams.
Kūdikiui per parą reikia tiek geležies, kad jos poreikį jis galėtų patenkinti tik išgėręs apie 15 litrų karvės pieno. Motinos piene geležies yra 3 kartus daugiau negu karvės piene, tačiau ir to kiekio greitai besivystančiam kūdikiui taip pat neužtenka.
Geležies stokos mažakraujystė gali pasireikšti intensyviai augančiam vaikui, nes tada padidėja geležies poreikis. Sparčiausiai auga neišnešioti kūdikiai ir vaikai iki 1 metų amžiaus, paaugliai lytinio brendimo laiku.
Geležies stokos mažakraujystė gali išsivystyti ir dėl sutrikusio geležies pasisavinimo organizme. Tai gali būti susiję su sumažėjusiu skrandžio rūgštingumu, kitomis virškinimo ligomis, vartojant kai kuriuos vaistus, sergant kai kuriomis įgimtomis lėtinėmis ligomis.
Mažakraujystė vystosi iš lėto. Kūdikiai išblykšta, gali padidėti blužnis, kartais ir kepenys. Odos spalva gali pasidaryti panaši į vašką, ypač pablykšta gleivinės. Liežuvis gali pasidaryti lygus, lyg nupoliruotas. Kūdikiai pasidaro neramesni, pradeda blogiau valgyti, jiems lėčiau auga svoris. Didesniems vaikams gali atsirasti bendras raumenų silpnumas, pablogėti apetitas, atsirasti noras valgyti nevalgomus dalykus – kreidą, molį, smėlį.
,,Mamos žurnalas”, 2006 m., Nr.2

http://www.mamoszurnalas.lt