Viena iš versijų, kodėl Egipto piramidžių statybos metu, esant dideliam vergų kiekiui, gana blogose jų gyvenimo bei darbo sąlygose nebuvo epidemijų yra ta, jog vergų dienos raciono būtiną dalį sudarė kelios galvutės česnako.
Graikai laikė česnaką vargšų maistu, todėl į Afroditės šventoves nebuvo įleidžiami žmonės su česnako kvapu. Pitagoras česnaką vadino prieskonių karaliumi.
Česnako tėvynė – Pietų Azija. Jame yra sieros turinčių medžiagų, kurioms yrant susidaro dialilsulfidai. Jie yra česnako eterinio aliejaus sudėtinė dalis, o tai ir sąlygoja jo kvapą. Eteriniame alieju­je yra fitosterinų, cukraus, organinių rūgščių, yra nedidelis kiekis C, B grupės vitaminų bei hormonų.
Česnakas žadina apetitą, plačiai naudojamas kulinarijoje. Balkanų ir Viduržemio jūros šalių tautos mėgsta aštrų maistą, todėl česnaką naudoja palyginti dideliais kiekiais, kas dietologų nuomone nėra labai gerai. Vidurio Europoje patiekalo aromatizavimui tik lengvai įtrinamas indas, kuriame gaminamas maistas.
Česnako negalima valgyti žmonėms su nesveikomis kepenimis, tulžimi, inkstais ir padidinta skrandžio sekrecija.
Nemalonaus česnako kvapo burnoje išvengsime pakramtę petražolių lapų, o iš indų česnakų kvapą šalina dilgėlės.