Šuo dresiruojamas įvairiais metodais. Tai kompleksas būdų ir priemonių, kurių pagalba išugdomi sąlyginiai refleksai.

Dresiruojant šunis, naudojami keturi pagrindiniai metodai: mechaninis, skatinamasis, kontrastinis ir mėgdžiojimo.

Mechaniniu dresiravimo metodu sąlyginis dirgiklis įtvirtinamas mechaniškai (spustelint, truktelint pavadėlį, suduodant vy­tele). Pavyzdžiui, ištarę komandą „Sėdėt!”, ranka spustelime juos­menį ir lengvai truktelime pavadėlį į viršų ir atgal.

Mechaniniu metodu galima išugdyti daugelį refleksų, bet ne visus. Naudojant šį metodą, šuo neišmoksta atrinkti daiktų pagal kvapą, gali atsirasti baimės jausmas. Todėl dresiruotojas privalo apgalvotai naudotis šiuo metodu, vengti dažnų ir skausmingų veiksmų, atsižvelgti į individualias šuns elgsenos ypatybes.

Skatinamuoju metodu sąlyginis dirgiklis įtvirtinamas duodant šuniui skanėstą. Pavyzdžiui, tariant komandą „Pas mane!”, rodomas skanėstas, šuniui priėjus, dresiruotojas sušeria jam skanėstą.

Taikant šį metodą, sąlyginiai refleksai susiformuoja daug greičiau. Be to, stiprėja šuns prieraišumas. Deja, ne visi įgūdžiai išugdomi šiuo metodu, todėl jis dažnai derinamas su mechaniniu.

Kontrastinio metodo esmė ta, kad sąlyginis refleksas įtvirtinamas mechaniškai, po to — duodant skanėstą. Tardami komandą

„Sėdėt!”, spustelime šuns juosmenį, truktelime pavadėlį į viršų ir atgal, kai šuo atsisėda, duodame skanėstą. Kontrastinis metodas -pagrindinis tarnybinių šunų dresiravimo metodas.

Mėgdžiojimo metodas pagrįstas įgimtų šuns gabumų mėgdžioti kitus šunis naudojimu. Pavyzdžiui, pakanka suloti vienam šuniui, į jo lojimą pradeda reaguoti ir kiti. Šį metodą taikome mokydami šunis įveikti kliūtis, sulaikyti „nusikaltėlį”, loti pagal komandą, taip pat auklėdami jaunus šuniukus.

Norint tinkamai dresiruoti šunį, svarbiausia suformuoti normalius santykius tarp šuns ir dresiruotojo. Dresiruotojo balsas, gestai, judėjimo tempas, veido išraiška, drabužiai ir kvapas -svarbiausias ir stipriausias dirgiklis. Kad šuns ir dresiruotojo tarpusavio santykiai yra normalūs, kad juos sieja patikimas ryšys, rodo šuns atsidavimas šeimininkui — pašauktas greitai prieina, klauso, nebijo.

Svarbią reikšmę turi dresiruotojo gestai. Staigūs, nereikalingi judesiai, tryptelėjimas koja gali sukelti šuns pasyvią gynybinę reakciją, suformuoti baime pagrįstus santykius.

Dresiruojant šunį, būtina:

• žinoti šuns elgsenos ypatybes, jo charakterį (švelnus, nepatiklus, piktas);
• kiekvieną užsiėmimą organizuoti turint aiškią užduotį;
• tiksliai ir kantriai įtvirtinti sąlyginį refleksą, griežtai laikytis keliamų reikalavimų;
• nekeisti gestų, signalų ir komandos žodžių, ištarti juos aiškiai ir visada vienodai. Keisti komandas ir intonacijas pagal šuns
  elgseną;
• už kiekvieną teisingai atliktą veiksmą skatinti šunį;
• įvairinti užsiėmimus, atidžiai stebėti šunį, atsižvelgti į jo fizinę būseną;
• savo veiksmais padėti šuniui teisingai vykdyti komandas (sumaniai ir laiku paskatinti šunį; jei šuo nešoka per kliūtį, peršokti pačiam);
• tiksliai apriboti darbinę ir laisvą šuns padėtį per užsiėmi Pagal tai keičiasi ir paties dresiruotojo veiksmai: jis turi būti pasitempęs, komanduoti įsakoma, reikalaujama ir švelnia intonacija. Per pertraukas reikia leisti šuniui laisvai pabėgioti, pažaisti.

Per užsiėmimus reikia keisti komandas, nes, atliekant koman­das ta pačia tvarka, šuo viską daro automatiškai — po vienos komandos uždelsus ištarti kitą, šuo jau pats be komandos atlieka veiksmus įprastine tvarka. Užsiėmimai neturi vykti visą laiką toje pačioje vietoje ir tik tuo pačiu metu. Taip išugdomas sąlyginis ryšys su vieta ir laiku. Dresiruotojo padėjėjai per užsiėmimus neturi vilkėti visada tais pačiais drabužiais, nes taip šuo įpratinamas reaguoti tik į žmogų, vilkintį tokiais drabužiais.