1923 m. gegužės 24 d. naujasis IRA štabo viršininkas Frank Aiken įsakė visiems daliniams „nuleisti ginklus“ – iš tikrųjų nutraukti visas operacijas prieš Laisvosios valstybės armiją, ir tai reiškė pilietinio karo pabaigą.
Karai tapo neatsiejama žmonijos istorijos dalimi. Jie yra periodiški, nesibaigiantys, spontaniški ar apskaičiuoti.
Pasaulyje nėra nei vienos šalies, kuri tiesiogine ar netiesiogine forma nebūtų įtraukta į agresyvius susirėmimus.
Ypač tragiški yra pilietiniai karai, vykstantys valstybės viduje esančių skirtingų nuomonių pagrindu, kai žmonės pradeda kariauti su panašiais į save, bet kitaip galvojančiais. Ir nesvarbu, kiek pagrįstų faktų būtų pateikta prieš bręstant kovai, kiek turima pažangių idėjų problemai išspręsti – tai nebūna naudinga, nes susikaupusi žmonių agresija turi išsilieti dažnai pačia kruviniausia bei negailestingiausia forma.
Pilietiniai karai nusinešė milijonus gyvybių, sunaikino miestus, šalis, ekonomiką ir, pasak mokslininkų, ankstesnę civilizaciją. Jie yra pavojingi ir dažniausiai beprasmiai, bet mes esame „kurti“ ir „akli“ – kariavome, kariaujame ir kariausime!
Airija taip pat kovojo su savo liaudimi, o to priežastis buvo sutartis su Britanija – sena ir didžiausia „Smaragdinės salos“ prieše.
Faktas yra tas, kad po šimtmečius trukusios nelaisvės ir priespaudos, nuolatinių kovų ir pasipriešinimo įsibrovėliams situacijoje, Didžiosios Britanijos vyriausybė galiausiai priėmė sprendimą sušvelninti priespaudos sistemą ir suteikti tam tikrą nepriklausomybę kaimyninei salai ir tai įvyko prieš 100 metų.
Daugelį metų trukusios kovos už „laisvę“ kontekste Airija sukaupė karinę patirtį, sukūrė kariuomenę ir masę ginkluotų grupuočių, sudarė ginklų pristatymo maršrutus ir tik laukė kvietimo į mūšį, kuriame turėtų galimybę „triuškinti“ priešą. Tiesą sakant, dauguma gyventojų ir neturėjo kitokių planų savo gyvenime. Beveik 80% vietinių gyventojų gyveno didžiuliame skurde, neturėjo galimybės įgyti išsilavinimo, išskyrus apgailėtiną katalikų kunigų moralės mokymą. Iš 37% emigravusiųjų tik 19% pasiekė Atlanto vandenyno žemynų krantus, siekdami ten susikurti naują gyvenimą. Daugiau nei 48% airių, galinčių keliauti ir dirbti, ieškojo darbo jų „nekenčiamoje“ Anglijoje. Likusieji svajojo apie laisvę, nepriklausomybę ir savivaldą – tai ir tapo pagrindiniais revoliuciškai nusiteikusių žmonių lozungais.
Visa tai pavirto Velykų sukilimu, liaudies pasipiktinimas netrukus iššaukė po to sekusias represijas. Šalis liepsnojo, bet šios aukos nebuvo beprasmės.
1916 m. pavasarį šalį sukrėtė precendento neturinti 6 dienas trukusi ataka, kuri amžiams pakeitė šalies istoriją, garantuodama visišką senojo režimo boikotą. Revoliucionieriai paskelbė Airijos Respubliką. Net uzurpatoriai suprato, kad „žemesni luomai nenori, o aukštesni jau negali gyventi“ pagal senuosius kanonus.
Istorijoje galime atrasti daugybę tautinių neramumų, maištų, riaušių ir sukilimų pavyzdžių.
Kai pagaliau baigiasi ilgai kentėtų pažeminimų ir įžeidinėjimų epocha, valdantieji praranda situacijos kontrolę ir tai, kas vyko iki tol, atsisuka prieš juos ir susiformuoja į didelio masto pasipriešinimą.
Spartako sukilimas, Stepano Razino ir Emelyano Pugačiovo vadovaujami valstiečių karai, kinų maištai, tautinės riaušės Indijoje, Lotynų Amerikoje… nėra nei vienos šalies, kuri galėtų išvengti klasių susirėmimų.
Siekdami išlaikyti valdžią, daugelis diktatorių naudoja politinių nesutarimų tarp klanų, priešingų tikėjimų ir tautybių atstovų kurstymą; jiems tai – atokvėpis, o masėms – saviraiškos būdas, vykdant naikinimą tarpusavyje; tokia yra pilietinio karo kurstymo teorija ir praktika – tai visuomet suveikia.
Galiausiai „kiekviena kova yra kova dėl valdžios“, o į valdžią vėl ateina senieji diktatoriai, tik jau su naujais šūkiais. Liaudies svajonės apie „laisvę“ nugrims į beprasmiškai pralietą kraują ir maksimalų atitrūkimą nuo politinės sferos bei taip trokštos nepriklausomybės.
Taip jau yra, kad formalumo dėlei sudaromos paliaubos, pasirašomos sutartys, įvyksta susitarimai dėl laikinojo ugnies nutraukimo. Kiek tai tęsis, priklauso nuo pasaulio valdovų užgaidos, tačiau kol kas išorinė ramybė ir santykinis stabilumas užtikrina infrastruktūros plėtrą, kultūrinį klestėjimą ir civilizuotą pažangą.
Būtent su mintimis apie taikų sambūvį be konfliktų ir socialinę pažangą Airijos vyriausybės atstovai 1921 metų pabaigoje nuvyko su „taika“ į Britaniją. Nepaisant gana painių sutarties sąlygų ir didelės priklausomybės nuo Albiono, airių revoliucionieriai teikė pirmenybę „blogai taikai, o ne geram ginčui“.
1921 m. gruodžio 6 d. Londone Didžiosios Britanijos vyriausybės nariai, vadovaujami David’o Lloyd’o George’o, kolonijinio režimo sekretoriaus Winston’o Churchill’io ir Airijos Respublikos pasiuntiniai, vadovaujami užsienio reikalų sekretoriaus Arthur’o Griffith’o ir iždo sekretoriaus Michael’o Collins’o, pasirašė Anglijos ir Airijos sutartį. Vėliau dokumentą turėjo ratifikuoti Didžiosios Britanijos parlamentas ir Pietų Airijos Bendruomeniniai rūmai. Sutartis sulaukė palaikymo, tačiau tuo metu einantis Airijos Respublikos prezidento pareigas Eamon De Valera, pasipūtęs ir nenumaldomas Didžiosios Britanijos priešas, atsisakė eiti į kompromisus.
Ginčai, pokalbiai, diskusijos su Didžiosios Britanijos ir Airijos atstovais vykdavo kone kasdien. Paskutinės derybų dienos vyko ypatingai didelės įtampos sąlygomis, todėl buvo pasiekti respublikai ne visai priimtini rezultatai. Iki to laiko Didžiosios Britanijos, kaip pasaulio lyderės, galią jau smarkiai pakirto Pirmasis pasaulinis karas ir ekonominė krizė, todėl buvo akivaizdu, kad pastangos išlaikyti Airiją finansiškai kainuos per daug ir pareikalaus labai daug aukų. Airijos nacionalistai sėkmingai pasinaudojo situacija, tačiau net ir esant taip susiklosčiusioms sąlygoms, jiems nepavyko pasiekti visiškos nepriklausomybės.
Lloyd George pagrasino Collins’ui nedelsiant atnaujinti karo veiksmus, jei nors vienas Airijos delegatas nepasirašys sutarties. Collins puikiai žinojo apie menką IRA ginklų ir amunicijos tiekimą, todėl jis ir Griffith paragino jaunesniuosius delegacijos narius sutikti su sutartimi, kuri buvo pasirašyta gruodžio 6 d. naktį 2:20 val.
Ir pagaliau Airija buvo paskelbta „laisvąja valstybe“ 26 grafysčių sudėtyje, ir jai suteikta tokia pati viešpatavimo teisė kaip Kanadai, Australijai, Naujajai Zelandijai ir Pietų Afrikos Sąjungai. Didžiosios Britanijos karalius liko šalies vadovu: parlamento deputatai buvo įpareigoti jam duoti ištikimybės priesaiką. Britų karinis jūrų laivynas gavo teisę naudoti keletą strateginių uostų Laisvosios valstybės teritorijoje, kaip karinio jūrų laivyno bazes.
Istorijoje yra žinomi epizodai, kai priešui laikinai buvo suteikiama tam tikra teritorija, kaip strategijai būtinas žingsnis. Per 1812 m. Tėvynės karą M. I. Kutuzov degančią Maskvą paliko Napoleon’ui, kaip uzurpatoriaus pabaigos simbolį. Caras ir dvariškiai neperprato Kutuzov’o karinio situacijos matymo ir visais įmanomais būdais jam prieštaravo bei menkino vyriausiąjį vadą, tačiau jo taktika pasiteisino, priešas buvo nugalėtas, o Maskva buvo susigrąžinta.
Rusijos revoliucijos metais Lenin’as įtikino revoliucinę vyriausybę, jog yra būtinybė pasirašyti Brest-Litovsko sutartį, numatančią įspūdingą teritorijų sumažinimą: Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją ir 75% Baltarusijos. Iljičius pats išlaisvino Suomiją, atsidėkodamas už išgelbėjimą Razlive, tačiau jis buvo įsitikinęs, kad „Pasaulio revoliucijos“ ugnyje visi nuostoliai sugrįš.
1918 m. kovo 3 d. buvo pasirašyta Taikos sutartis, nes Rusijai reikėjo skubiai pasitraukti iš karo, bet jau 1918 metų lapkričio 13 dieną po revoliucijos Vokietijoje buvo anuliuota Brest-Litovsko sutartis ir grąžintos visos žemės.
Palyginti su ankstesne šimtmečių senumo kolonijine sistema Airijoje, Taikos sutarties pasiekimai atrodė didžiuliai ir ateityje jie turėjo būti politiškai peržiūrimi.
Tačiau sutartis neužtikrino taikos keltų žemėje. Be to, šalis pasidalino į dvi stovyklas: „už“ ir „prieš“ sutartį. Užteko lengvos kibirkšties, kad užsidegtų liepsna, ir ta kibirkštimi tapo 1921 m. rugpjūčio 26 d. Laisvąja Airijos Respublika pasiskelbusios šalies prezidento Eamon De Valera kalba. Ji prasidėjo žodžiais: „Mūsų broliai mus išdavė!“…
Protestuodamas De Valera atsistatydino iš prezidento posto. Jo vietą užėmė Arthur Griffith, o ministru pirmininku tapo Michael Collins. Abi pusės pradėjo telkti jėgas tolesnei kovai. Vis stiprėjanti konfrontacija peraugo į šalių mūšį.
1922 m. balandžio 14 d. IRA būrys, sudarytas iš 200 agresyvių jaunuolių, užėmė centrinio teismo – Four Courts – pastatą. Pagrindinis jų tikslas buvo įtraukti Britaniją į naują karą.
Arthur Griffith reikalavo nedelsiant panaudoti jėgą, tačiau Michael Collins bet kokia kaina siekė išvengti pilietinio karo. Jo, kaip unikalaus politinio veikėjo, kario ir diplomato, ginant tėvynę, veiksmai nebuvo tinkamai įvertinti bendrapiliečių ir 1922 m. rugpjūčio 22 d., rytą, pakeliui į Korką, jis buvo sukilėlių nušautas. Jam buvo 30 metų.
Michael’io Collins’o mirtis Airijoje sukėlė daugybę „sąmokslo teorijų“, o dėl žudiko tapatybės vis dar kyla ginčų. Herojaus mirtis turėjo „šalto vandens kubilo“ poveikį – žmonės „pabudo“ nuo savo pačių poelgių siaubo. Po poros savaičių IRA daliniai pasitraukė į kalnuotus šalies regionus, perėjo prie partizaninio karo taktikos, tačiau nesėkmingai, jokio autoriteto jie taip ir neužsitarnavo.
1923 m. sausį vyriausybės kariai suėmė pagrindinius sukilėlių vadus. Iki 1923 m. kovo mėn. dauguma ginkluotų opozicijos grupuočių buvo nugalėtos.
1923 metų balandžio 10 dieną, bandant jį sulaikyti, žuvo IRA generalinio štabo viršininkas, vienas radikaliausių Anglijos ir Airijos sutarties priešininkų Liam Lynch, o visi jo štabo nariai buvo paimti į nelaisvę.
1923 m. balandžio 27 d. Eamon De Valera pasiūlė nutraukti pilietinį karą mainais į visišką amnestiją nelegalių ginkluotų grupuočių nariams. 1923 m. balandžio 30 d. jis davė įsakymą nutraukti ginkluotą kovą. 1923 m. gegužės 24 d. ginklus sudėjo paskutinės ginkluotosios IRA grupuotės.
Pilietinis karas nusinešė daugiau nei 2000 žmonių gyvybių. Ginkluotų susirėmimų aukomis tapo apie 500 taikių gyventojų. Šalyje buvo vykdomi didelio masto areštai. Apie 12 000 žmonių, tarp jų ir De Valera, buvo perkelti į vadinamuosius „internavimo centrus“. Iki metų pabaigos daugelis iš jų buvo paleisti. Padėtis pamažu stabilizavosi.
Šiais metais Airija švenčia 100-ąsias paskutinio saloje paskelbto karo pabaigos metines, tačiau 1923 m. karas nesibaigė. Visi prisimename 70-90-ųjų metų įvykius Šiaurės Airijoje. Prireikė beveik šimto metų, kol abi kaimyninės šalys suprato susipriešinimo beprasmybę ir galimybę sudaryti „Didžiojo penktadienio susitarimą“, kuris tapo daugtaškiu kruvinoje akistatoje.
Kiek dar šimtmečių turi praeiti, kad kaimynai ir sugyventiniai buvusioje TSRS susitaikytų su esamomis realijomis, lieka atviras klausimas.
Sabina Salim
