Senovės graikai ir romėnai buvo įsitikinę, kad rozmarinai padeda išsaugoti visus gražiau­sius dalykus gyvenime, atneša laimę ir saugo nuo piktųjų dvasių. Kitaip ir negali būti, nes jie – meilės deivės Veneros mėgstamiausi augalai. Jos, dei­vės, atsiradusios iš jūros putos, garbei rozmarinas buvo vadi­namas „jūros rasa".

Ši graži le­genda sukūrė puikią tradiciją: rozmarinų šakeles įsimylėjėliai dovanodavo kaip meilės ir iš­tikimybės simbolį linkėdami niekada nepamiršti vienam kito. Na, o rozmarinu gebėjimą gerinti atmintį įvertino tų laikų studentai, per egzaminus nešioję ant galvų rozmarinų vainikus, kad „neišgaruotų" ką tik įgytos žinios.

Šiandien Viduržemio jūros šalių, iš kur ir kilęs šis augalas, virtuvė neįsivaizduojama be kvapiųjų rozmarinų. Dažniau­siai jie naudojami keptai ver­šienai ir kiaulienai pagardinti. Šios žolelės kartu su alyvų alie­jumi ir česnakais naudojamos įvairiems marinatams ir pries­koninėms druskoms ruošti. Rozmarinas puikiai dera su bulvėmis, nepakeičiamas dar­žovių troškiniuose. Jo skonis stiprus, todėl mėsai, paukštie­nai ar žuvinis paskaninti žole­lės reikia labai nedaug.

Kvapiaisiais rozmarinais patariama gydytis sergant hi­potonija (sumažėjusiu kraujos­pūdžiu), nerviniais sutrikimais bei impotencija. Šis augalas taip pat skatina tulžies ir skrandžio sulčių skyrimąsi. Kvapusis rozmarinas gydo meteorizmą, gerina virškinamojo trakto darbą. Išsekusiems ligoniams patariama maudytis rozmari­nų antpilo voniose, šio augalo aliejumi trinti odą ir taip sti­printi centrinę nervų sistemą ir plėsti kraujagysles.

Perdėtas dėmesys greičiau­siai tik pakenks neįnoringam augalui. Dauginti geriau tinka ne sėklos, o jau sustiprėjusio augalo auginiai: pirmiausia juos reikia pamerkti į vandenį, o pasirodžius šaknims – paso­dinti į derlingą žemę. Pataria­mąją kartą per mėnesį patręšti ir negausiai laistyti. Šviežias oras ir saulės spinduliai – tai viskas, ko reikia, kad rozmari­nai gerai augtų.