Ar įmanoma iš vieno krūmo prikasti kibirą bulvių?

Įmanoma!!! Noriu Jums papasakoti, kaip tai padaryti. Viename rusiškame žurnale apie daržininkystę pavyko rasti štai tokius patarimus

Kiekvienam dirvožemio tipui yra taikomos tam tikros agrotechninės gudrybės: drėgnas dirvožemis – sukasame kaip galima aukštesnes lysves, daržas labai sausoje vietoje – lysvės daromos labai žemos arba netgi sodinama be jų ir taip toliau. O jei sklypo žemė labai nederlinga? Ir šiuo atveju yra savos gudrybės. Noriu papasakoti, kaip mes auginome bulves juodžemyje, panaudojant minimalų kiekį Diamonio fosfato/Amonio fosfato (1 arbatinis šaukštelis 5 krūmams bulvių).

Iš pradžių suskaldėme bulves taip, kad kiekviename gabalėlyje būtų po 2-3 akutes, gavome 20 gabalėlių, skirtų sodinimui. Tada imame 10 litrų kibirą kambario temperatūros vandens, į jį pilame 1 valgomąjį šaukštą Bordo skysčio*, 0,5 stiklinės pelenų, 1 arbatinį šaukštelį boro rūgšties ir šiek tiek kalio permanganato, kad vandens spalva taptų švelniai rožinė. Į šį tirpalą pamerkiame bulvių sėklą 15-30 min. Šis skystis dezinfekuoja bulves nuo ligų sukėlėjų, o boro rūgštis padeda išvengti juodų dėmių ir skylių gumbo viduje.

(*BORDO skystis naudojamas profilaktinei kovai prieš grybines ir bakterines augalų ligas. Šiuo skysčiu augalai paprastai purškiami vegetacijos laikotarpiu (t.y. gegužės – birželio mėnesiais). Tai ypač naudinga uogakrūmiams nuo kokomikozės sukėlėjų ir įvairių puvinių. Tinka ir pomidorams bei bulvėms nuo maro apsaugoti. Dažnai naudojamas ir nuo obelų bei kriaušių rauplių. )

Nuo tada, kai ėmėme bulvių sėklos dezinfekcijai naudoti šį skystį, pamiršome apie gumbus deformuojančias ligas ir nebėra poreikio kiekvienais metais keisti bulvių sėklą.

Po to, kai bulvės yra išmirkytos 15-30 min., išimtas iš skysčio jas reikia padžiovinti. Kol sėkla džiūsta, jų sodinimui paruošiame duobutes. Į kiekvieną duobutę dedame po gabalėlį bulvės akute į viršų, į duobutę pabarstome truputį amonio fosfato ir užpilame žemėmis, padarydami kauburėlį ir paliekame augti. Kai bulvių stiebai užauga iki 12-15 cm, mes juos išskleidžiame į skirtingas puses, prilenkiame prie žemės ir užpilame žemėmis taip, kad liktų nulenkti (lapai lieka paviršiuje, svarbu išlaikyti prilenktą prie žemės padėtį). Po kiek laiko, kai bulvienojai vėl paauga, procedūrą kartojame, vėl juos nulenkiame ir bulvių kelmą apkaupiame žemėmis.

Kai atėjo metas kasti bulves, šių krūmų paprastu kastuvu jau nepavyko įveikti, teko imti plačias šakes ir judinti krūmą iš visų pusių. Iš krūmo prikasėme po 2 kibirus bulvių, mažų bulvyčių beveik nebuvo.

Turime mes ir labai ankstyvą bulvių veislę. Stengiamės ją pasodinti kaip galima ankščiau, naudojame jau aprašytą sodinimo būdą, tręšėme minimaliu kiekiu amonio fosfato ir nužydėjus, po kelių minėtų apkaupimo procedūrų, maždaug nuo gegužės pabaigos jau turėjome šviežių bulvių. Maždaug kas 5–7 dienas apkaupiant, iš kiekvieno krūmo būdavo iškapstomos jau paaugusios bulvės (reikia stengtis nepažeisti šaknų sistemos ir krūmą palikti augti toliau). Kiekvienas krūmas per vasarą taip buvo „aplankytas“ ne mažiau kaip 4-5 kartus ir pirmaisiais metais iš pasodintų 2 kibirų prikasėme net 16 kibirų!

Kitiems metams dirvą ruošiame iš rudens. Pavasarį vos atšilus, dirvą perkasame ir sodiname ankstyvąsias bulves. Daržas laistomas labai retai, tik ypatingos sausros atveju.

Skirtingų veislių bulves sodiname atskiriant pupelių juostomis, visos jos yra dažnai apkaupiamos ir pabarstomos amonio fosfatu. Žmonės, kurie sodina bulves suartoje dirvoje, dažnai skundžiasi, kad gumbai būna rauplėti, pažeisti kenkėjų, o šiuo būdu auginant, blogiausiu atveju gali viena kita į paviršių išlindusi bulvė pažaliuoti, daugiau jokių problemų nėra. Jei pastoviai jas apkaupti ir judinti žemę, jokiems kenkėjams tokia procedūra nepatinka.