Rudenėjant sunku nepastebėti šaltalankio uogų. Spygliuotos šakelės, ilgi siauri lapeliai ir apvalios oranžinės uogos iš tolo traukia akį. Nuo rugsėjo iki lapkričio arba pirmųjų šalnų renkamos uogos pasižymi ypatinga naudingųjų medžiagų gausa, todėl jos vis labiau mėgiamos gydymosi ir profilaktiniais tikslais. Šaltalankių lapeliai skinami vasaros pradžioje iki Joninių. Jie taip pat turi didelę koncentraciją vitaminų bei mineralinių medžiagų.
Lietuvoje šaltalankių paklausa kartais viršija pasiūlą. Nors šių augalų auginimas yra paprastas, tačiau pačių uogų nurinkimas sudėtingas. Pabandžius nuraškyti jos sprogsta rankose, šakų spygliai sminga į odą. Manoma, kad geriausia šakeles trumpam įkišti į šaldiklį, tuomet uogos pačios lengvai nubyra. Iš šaltalankių spaudžiamos sultys, gaminamos arbatos. Pasaldintos jos labai gardžios ir išsilaiko šaldytuve per visą žiemą. Taip pat daromas aliejus, kuris dažniausiai naudojamas išoriškai.
Šaltalankiai stiprina imuninę sistemą. Dažniausiai vartojami sulčių, arbatų pavidalu, siekiant papildyti organizmą vitamino C atsargomis, mat šaltalankiai turi jo sukaupę net 10 kartų daugiau nei apelsinai. Vartojama esant avitaminozei, mažakraujystei,nes uogose gausu geležies, folio rūgšties.
Šaltalankiai veikia kaip puikus antidepresantas. Juose gausu B grupės vitaminų, kurie stiprina nervų sistemą. Geriant sirupus, sultis, arbatas jaučiamas jėgų antplūdis, aktyvinama smegenų veikla.
Šaltalankiai stabdo senėjimo procesus. Veikdamas kaip stiprus antioksidantas, šaltalankių aliejus saugo nuo laisvųjų radikalų neigiamo poveikio, neleidžia atsirasti raukšlėms, suteikia odai elastingumo. Šaltalankiuose gausu vitamino E, todėl jie plačiai naudojami kosmetikoje.
Šaltalankiai atstato pažeistą odos būklę. Tepamas ant nudegintų, nušalusių ir kitaip pažeistų odos vietų, šaltalankių aliejus užkerta kelią uždegimams, atnaujina ląsteles, padeda esant praguloms.
Šaltalankio gydomosios savybės buvo žinomos nuo seno. Štai Tibeto Medicinos knygoje, parašytoje VIII amžiuje, jo naudingosioms savybių aprašymui buvo skiriami net 30 skyrių. Paties šaltalankio pavadinimas išvertus iš lotynų kalbos reiškia „žvilgantis arklys“. Dar viduramžių Graikijoje išsekę, mirčiai palikti arkliai kramtydavo šaltalankio šakeles. Pastebėta, kad po tokio gydymosi arkliai ne tik atsigaudavo, bet ir jų kailis imdavo žvilgėti. Sakoma, kad Pegaso kailis taip pat labai žvilgėjo dėl to, kad buvo šeriamas šaltalankių lapais. Senovės Graikijoje šie augalai buvo vartojami net nuo plikimo. Šaltalankius, dar vadinamus Sibiro ananasais, nuo seno labai vertino rusai. Sakoma, kad jie saugo nuo radiacijos. Kosmonautai taip pat vartoja šaltalankio uogų sultis, gerdami jas vietoj vandens, kad palaikytų gerą sveikatą ir atsparumą stresams.
Pastaraisiais dešimtmečiais šaltalankiui skiriamas vis didesnis dėmesys. Mokslininkai vadina šį augalą fenomenu, talpinančiu savyje aibę naudingų savybių. Džiugu, kad šaltalankiai gausiai auga Lietuvoje. Panorėję galime nesunkiai jų susirasti ir pasigaminti gardaus sveikatos eliksyro.
Rūta Olechnovič
Parengta pagal: http://nesergu.lt/saltalankiu-dovanos/
