Pastaruoju metu yra nustatyta, kad paršavedžių veislinės savybės daugiausia priklauso nuo aplinkos sąlygų ir daug mažiau nuo paveldimumo. Todėl, didinant paršavedžių produktyvumą, reikia daugiau rūpintis jų šėrimu, laikymu bei apvaisinimu. Paršelių skaičius lizde ir trijų savaičių jų svoris geriausiai apibūdina paršavedės veislinę vertę, svarbus ir tik gimusių paršelių svoris. Nustatyta, kad gimę didesni paršeliai greičiau užauga iki bekono svorio, mažiau sunaudoja pašarų prieaugio vienetui. Kuo mažesni gimsta paršeliai, tuo daugiau jų krenta žindymo laikotarpiu.

Kaip svarbu paršelius tinkamai išauginti iki dviejų mėnesių, matyti iš tokių duomenų, gautų gamybinėmis sąlygomis. Paršelių grupėje, kurie nujunkomi svėrė mažiau nei 18 kg, toliau auginant iki 120 kg, teko išbrokuoti apie 15% daugiau paršelių negu normaliai išsivysčiusių grupėje. Iki 120 kg jie augo 30-50 dienų ilgiau ir l kg prieaugio sunaudojo 12-20% daugiau pašarinių vienetų. Bandymais nustatyta, kad, paršelius tinkamai šeriant ir prižiūrint, apsiparšiavimo sezonas neturi esminės įtakos jų augimui, svoriui ir vystymuisi.

Paršavedei nebeužtenka tų maisto medžiagų, kurias gauna su pašarų žindymo laikotarpiu, ir ji naudoja organizme sukauptas atsargas. Dėl to, baigiantis paršingumui, paršavedėms reikia duoti daugiau pašaro, kad jos organizme susikauptų nemažai maisto medžiagų, ypač azoto. Šios medžiagos žindymo laikotarpiu sunaudojamos pieno gamybai.

Paršavedės gali būti nepieningos, jei per paskutines keturias savaites prieš apsiparšiavimą buvo nepakankamai šeriamos, jei gimė maži paršeliai. Jie perpus mažiau iščiulpia pieno negu normaliai išsivystę, ir dėl to mažėja pieno sekrecija. Kad trūksta pieno, pastebima tik 2-4 dieną, kai pažindę paršeliai lieka alkani.

Normaliai atsivedusioms kiaulėms ir pirmą kartą pažindžiusioms paršelius, kartais, per 2-36 valandas sustoja pieno gamyba, jos netenka apetito, viduriai užkietėja, speniai išbrinksta, pasidaro skausmingi, kūno temperatūra pakyla iki 42 °C. Alkani paršeliai jaudinasi, žviegia, ir, jei greit nesuteikiama pagalba, krenta.

Vienu metu apsiparšiavusioms kiaulėms jų paršelius reikia taip paskirstyti, kad būtų racionaliai išnaudoti speniai. Vienai paršavedei turi tekti 8-10 paršelių. Negalima leisti, kad paršavedė augintų tik 2-3 paršelius. Juos reikia paskirstyti kitoms paršavedėms, o tą paršavedę sukergti per pirmą rują. Susirgusią paršavedę labai retai pasiseka greit išgydyti, todėl jos paršelius reikia išskirstyti kitoms tuo pat metu apsiparšiavusioms kiaulėms. Skirtumas tarp apsiparšiavimų gali būti ne daugiau kaip 2-3 dienos.

Negyvi paršeliai gimsta dažniausiai dėl vitaminų (D, E, B, B2, PP, B6, B12, C), mineralinių medžiagų ir mikroelementų (geležies, vario, magnio, mangano, cinko ir jodo) trūkumo.

Per pirmąsias 8 dienas nemažai paršelių kiaulės nugula. Siekiant to išvengti, paršiavimosi tvarte įrengiami specialūs gardai, kuriuose apribojami paršavedžių judesiai ir taip paršeliai apsaugomi nuo nugulimo. Tokiame garde atsivedusi paršavedė laikoma 8-10 dienų.

Paršelių augimui turi įtakos daugelis veiksnių: jų vystymasis embrioniniu laikotarpiu, individualios ypatybės, paršavedžių pieningumas, jų šėrimas, priežiūra, laikymo sąlygos ir kt. Pirmosiomis gyvenimo dienomis pagrindinis paršelių maistas yra paršavedės pienas, todėl labai rūpestingai reikia jas šerti. Paršavedės pieno paršeliams pakanka tik pirmąsias dvi savaites, o šeštąją savaitę paršavedės jie gauna tik apie 28% reikiamo maisto kiekio.

Gamybinis patyrimas ir moksliniai tyrimai rodo, kad iki 10-15 dienų amžiaus paršeliai minta tik paršavedės pienu, po to noriai pradeda ėsti papildomą pašarą, nes jų virškinimo organai jau sugeba virškinti ir augalinį pašarą.

Papildomame paršelių pašare turi būti daug virškinamųjų proteinų, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Visų šių medžiagų jie gauna, kai šeriami specialiais kombinuotaisiais pašarais.

Normaliam vystymuisi paršeliui per parą reikia apie 7-10 mg geležies, o su paršavedės pienu jie gauna iš viso tik apie l mg. Trūkstant geležies, žindukliai paršeliai suserga anemija. Taip atsitinka dėl hemoglobino trūkumo kraujyje. Dėlto sutrinka paršelių medžiagų apykaita, jie silpnai auga, sumažėja jų atsparumas, o dalis jų krenta. Mažakraujystė paršeliams pradeda vystytis nuo 3 amžiaus dienos ir ypač sunkiai praeina pavasario ir žiemos mėnesiais. Tokiems paršeliais reikia duoti geležies turinčių preparatų.

Makroelementų ir mikroelementų paršeliai randa velėnoje. Jos reikėtų pradėti duoti dviejų savaičių paršeliams. Paršelių gardelyje visada turi būti lovelis su švariu vandeniu, keičiamu du kartus per dieną. Pienas neatstoja vandens.

Iki dviejų mėnesių kiekvienam paršeliui reikėtų sušerti nuo 15 iki 25 litrų gero, šviežio ir nugriebto arba acidofilinio pieno. Pieno pradedama duoti paršeliams nuo 5-7 dienos. Kartu Jie pradedami pratinti ir prie kombinuotųjų pašarų. Kuo anksčiau jie pripratinami prie šių pašarų, tuo greičiau sunormalėja jų virškinimo organų veikla ir jie geriau auga. Koncentruotuosius pašarus galima šerti sausus ir košės pavidalo.

Per du mėnesius kiekvienam paršeliui sušeriama maždaug po 20 kg koncentruotųjų pašarų, sudarytų iš miežių, kukurūzų, lukštentų avižų. Reikia duoti ir baltymingų pašarų – pieno, žuvies ir mėsos-kaulų miltų, pašarinių mielių, sojos, saulėgrąžų ir sėmenų išspaudų. Be to, duodama kreidos, kaulų miltų, dikalcio fosfato ir trlkalcio fosfato, geležies, vario, cinko ir mangano druskų. Kalio jodido duodama drauge su valgomąja druska. Su gyvuliniais pašarais paršeliai gauna B grupės vitaminų, todėl papildomai reikia jiems duoti tik stabilizuoto vitamino A ir D2 pašarinio koncentrato, o jų neturint, – vitaminizuotų žuvų taukų, kurių įdedama į pašarą prieš šėrimą.

Paršeliai geriau auga ir būna stipresni, kai švitinami ultravioletiniais spinduliais. Didelės reikšmės turi ir patalpų, kuriose laikomi paršeliai iki nujunkymo, mikroklimatas. Patalpų temperatūra turi būti 18-20 °C, santykinis oro drėgnumas – ne didesnis kaip 80-85%, oro judėjimo greitis – 0,2 m/sek, anglies dioksido ore neturi būti daugiau kaip 0,3%, amoniako – 0,025%. Kai temperatūra žema, paršeliai spaudžiasi vienas prie kito į krūvą, rečiau ir mažiau žinda.

Dėl žemos patalpų temperatūros ir padidėjusio oro drėgnumo paršeliai greičiau suserga užkrečiamosiomis ligomis. Iš žarnyno ligų dažniau pasitaiko kolibaciliozinis viduriavimas (pirmą paršelių amžiaus savaitę), baltasis viduriavimas (serga nuo 2 iki 6 savaičių paršeliai) ir pabrinkimo liga (serga nujunkymo laikotarpiu). Kai paršeliui šalta, jis būna nejudrus, todėl paršavedė gali jį i nugulti. Dėl to patalpos turi būti šiltos ir sausos. Tvartas ir paršelių guolis apšildomas įvairiai: centralizuotai kaloriferiu, radiatoriais, elektriniais kilimėliais, infraraudonųjų spindulių šildomosiomis lempomis (paršelių guoliai). Manoma, kad kiaulidės, kur paršiuojasi kiaulės, optimali temperatūra turi būti 14-18°C, o paršelių guolio – 25-28°C. Žindomus paršelius reikia švariai laikyti, saugoti nuo skersvėjų ir drėgmės, žiūrėti, kad jiems nestigtų pašarų. Gardai paršavedėms su paršeliais turi būti kreikiami.

Straipsnio autorius: Romualdas Makoveckas

Šaltinis: “Kolūkiečio kalendorius. 1981 metai.”

Parašykite komentarą

loading...
Archyvai
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas