Kuršių ir lietuvninkų žuvienės

zuvieneLietuvos kulinarijos paveldas
(receptai pateikiami straipsnio pabaigoje)
Internetinė erdvė kuo toliau, tuo daugiau tampa prasimanytų, išgalvotų žinių maišalyne – mūsų dienų „žinios“ virsta sukurtais mitais, informacija jau nebėra informacija.
Virtuali bendruomenė, rydama vis daugiau tų pramanų, yra vis paviršutiniškiau informuojama, vis daugiau klaidinama, mulkinama ir kvailinama, nes šiuos mitus greituoju būdu ruošia žemo išsilavinimo paviršutiniško suvokimo ir supratimo žmonės.
Ypatingai daug netvarkos yra Lietuvos virtuvės ir kulinarijos terminijoje, nes čia bet kas, netyčia iškepęs kiaušinį ar užtepęs margarino ant batono, susireikšmina iki kulinarijos „žinovo“ su savo „neklystančia“, tačiau iš tiesų neišmanėliška nuomone.
Mūsų dienomis knygynai užversti kalnais „kulinarinių“ knygų, kurias ruošia nieko kulinarijoje neraukiantys, bet įžūlūs pasisavintojai (plagiatoriai), kurie pasivagia receptą iš jau seniau išleistų kulinarinių knygų, savaip jį aprašo, savaip nufotografuoja ir vogtą dalyką parduoda kaip savo…
Tas pats sakytina ir apie šūsnis internetinių vikipedijų – mažamokslių „enciklopedijų“, svetainių, blog‘ų, puslapių, veidavaizdžių, kurių „kūrėjai“, neskirdami puodo nuo prikaistuvio, trintuvo nuo maišytuvo, ankštinės pupelės nuo šparago, paprikos nuo pipiro, blyno nuo sklindžio, kotleto nuo maltinio ir t.t., ir pan. platina savo valgių ir gėrimų gamybos būdų neišmanymą ir kalbinį neišprusimą.
Restoranų ir kavinių valgiaraščiai yra savininkų veidrodžiai, atspindintys jų savininkų kulinarinio išsimokslinimo, supratimo ir išmanymo lygį.
Kai valgiaraštyje randi parašyta „europietiška virtuvė“, reikia suprasti, kad šio restorano savininkai yra buvę tik sovietinio konclagerio virėjais, Europos niekada nematė ir ją bukagalviškai supranta tik kaip vieningą ir nedalomą, kaip Leninas ir partija, kaip tarybiniai rusišką „obščepitą“ visiems ir visada, ir visiems laikams…

Kuršių marių karaliūnas – sterkas (lot.Lucioperca lucioperca)

O kai valgiaraštyje randi žuvų patiekaluose įrašytą starkų (tarmiškai-gandras), o ne sterką (didžiausia Lietuvos vidaus vandenyse gyvenanti ešeržuvių būriui priskiriama žuvis lot. Lucioperca lucioperca. Kai Kuršmarėse buvo išgaudyti eršketai, sterkai kuršiams tapo Kuršių marių karaliūnais ir labiausiai vertinama žuvis. Ne šamas, ne lydeka, o būtent STERKAS) reikia kuo skubiau iš čia mauti laukan, nes vietoje žuvies atneš keptą gandrą…
Šiandien spaudoje, TV, internete randame tokį kulinarijos ir mitybos kalbinį šiukšlyną, kurio net visi Lietuvos kalbininkai sunkiai sugebėtų išmėžti.
Imuosi šio nedėkingo darbo, tikėdamas, kad skaitytojai sugebės suprasti lietuvių virtuvės ir kalbos turtingumą bei grožį.

Kuršiai kopininkai, gyvenę Kuršių Nerijoje: Krance, Šarkuvoje, Rasytėje, Pilkopoje, Nidoje, Preiloje, Pervalkoje, Karvaičiuose, Juodkrantėje, Alksnynėje, Smiltynėje žuvienę virdavo savotiškai, kitoniškai nei aplinkinės sarmatų (aisčių, baltų gentys), nes žuvienė jiems buvo apeiginis sakralinis valgis ir turėjo griežtas gamybos taisykles, buvo tikima, kad jų nesilaikant nesisekdavo žvejyba arba net pradės mažėti žuvų jūroje ir mariose.
Kuršiai žemininkai, gyvenę Baltijos jūros pakrantėse nuo Melnragės (kuršiškai Melnais rags, lietuviškai – Juodas ragas) iki Rygos, taip pat šių taisyklių griežtai laikydavosi.
Kuršiai kopininkai pirmiausia išvirdavo nuovirą (zivju sula) iš žuvienei geriausiai tinkamų žuvų: pūgžlių arba ešerių, kurie žuvies nuovirui suteikdavo ypatingą, išskirtinį skonį ir kvapą.

Kuršių žemininkų žuvies sultinys (zivju sula)

Kuršiai žemininkai zivju sulą virdavo iš menkaverčių jūros žuvų arba žuvų nuopjovų, galvų su svogūnais, morkomis, krapais arba peletrūnais. Bet virdavo ne ilgiau valandos ir būtinai daugiau dėdavo morkų, nuo kurių žuvies sultinys įgaudavo skaidrumo ir gražią auksinę spalvą. Beje, verdant žuvies sultinį, jokiu būdu negalima uždengti dangčiu, nes sultinys gausis neskanus ir neskaidrus, neįgaus dūmų kvapo…
Suvirusias žuvis ir daržoves išversdavo, pagardindavo tik druska, po to sultinį perkošdavo, kad gautųsi švarus ir skaidrus.
Žuvies sultinys būna drumstokas, kai jis verdamas vien tik iš karpinių žuvų. Visiškai drumstas ir tumlus gaunasi iš stintų. Kuršiai sakydavo, kad virti žuvienę iš stintų gali tik su protu susipykę arba žemaičiai, įpratę valgyti kiaulių jovalą.
Priklausomai nuo to, kiek yra užteršti vandenys, kokiu pašaru šeriamos dirbtiniai auginamos žuvys (lašišos, upėtakiai, karpiai ir pan.) žuvies sultinys taip pat gali gautis drumstas, balkšvas. Kai kas siūlo sultinį skaidrinti kiaušinio baltymu, o kai jis susitrauks, – išgriebti.
Aš asmeniškai tokio kulinarinio metodo nepripažįstu, nes jis taikomas kitų šalių virtuvėse ir negali būti naudojamas kuršių kulinarijos pavelde.
Atvėsęs, pastovėjęs žuvies nuoviras (zivju sula) sustingsta, tampa skaidriais, kvapniais, gardžiais drebučiais. Ypatingas žuvies nuoviro bruožas – tumlumas, primenantis skystus klijus, jis būdavo naudojamas žuvienėms, žuvies padažams, užpilams, įvairiai žuviai drebučiuose gaminti, dažnai, ypač vasarą patiekiamas kaip atskiras patiekalas – atšaldytas, stingdytas patiekiamas su karštomis virtomis bulvėmis.
Būtent tokiais žuvies nuoviro drebučiais – zivju sula su karštomis virtomis bulvėmis mane vaišindavo 1964-1969 metais tėvas ir sūnus Mikeliai Engelynai, Marija Bezrukovaitė – Kairienė (ne G. Engelinas ir ne M. Bezukovaitė-Kairienė, kaip teigia Dalia Kiseliūnaitė iš Klaipėdos universiteto) Nidoje, Jakučiai Preiloje.

Kuršių kopininkų žuvies sultinys (zivju sula) virtas iš ešerių, o žuvienė (zivina) su lydekos galva, pagardinta morkų griežinėliais, rauginto agurko griežinėliu ir krapo šakele. Kuršiuose žuvies galva, ypač sterko – Kuršmarių karaliūno būdavo duodama namų šeimininkui arba gerbiamam svečiui, kaip kuršiai sakydavo – gyrtui (nuo vok. geehrt), nes rakinėti žuvies galvą ir valgyti retus kąsnelius tikram žvejui yra ne tik didžiausia palaima, bet ir sakraliniai perduodama auka žuviai, o ji savo ruožtu valgytojui suteikia išmanymo kaip tą žuvį puoselėti ir gaudyti.

Tikroji žuvienė (zivina) būdavo ruošiama paprastai: zivju sulą sudėdavo į puodą, užvirindavo, tada įdėdavo paruoštus tiktai vienos vienintelės žuvies rūšies didesnius gabalus, kad kiekvienam žmogui tektų po vieną-du, vėl užvirindavo be dangčio ir puodą nukeldavo nuo ugnies, to pakakdavo, kad žuvis išvirtų nepraradusi savo maistingų bei aromatinių medžiagų ir kad išlaikytų savo stangrią konsistenciją, neištežtų, nesuirtų, o svarbiausia, kad nedingtų ypatingai švelnus aksominis skonis ir tik jautria nosimi užuodžiamas ypatingas kiekvienos žuvies išskirtinis savaiminis kvapas.
Lėkštėn dėdavo žuvies gabalus ir užpildavo žuvies sultiniu. Tai yra aukštasis meistriškumas, kai kiekviena žuvis turi savo nepakartojamą ypatingai švelnų skonį ir kvapą: vienokia žuvienė būna iš sterko, kitokia – iš syko, dar kitokia – iš žiobrio.
Savo išskirtinį skonį ir aromatą turėdavo lydekos, lyno, karšio, makrelės, menkės, lašišos, perpelės, sterlės, sturio (būdavo seniau sočiai ir tokių eršketinių žuvų), šamo, šlakio, ungurio, oto, vėgėlės žuvienės (tiesa, kuršiai jūrinėms žuvims, taip pat ir unguriui, šamui ir vėgėlei, dėdami į žuvienę, būtinai nulupdavo odą, nes nuo jos žuviena, juoba žuvienė apkarsta).
Apačioje rodoma, kaip lengva nulupti nuo plekšnės šiurkščiąją oda: žirklėmis nukirpti šoninius pelekus, iš baltos odos pusės įpjauti odą, atlaužti uodegą ir kartu su ja nutraukti šiurkščiąją oda.
Pasipraktikavus, paskui bus vieni niekai stebinti ir namiškius, ir svečius nepaprastai skaniomis plekšnėmis.

Dar vienas kuršių kulinarijos paveldo žuvienių virimo dalykas: ungurio, šamo ir vėgėlės šios trys skirtingos žuvienės būdavo verdamos be žuvienės sultinio iš ešerių ar pūgžlių, nes šios žuvys ir ilgiau verda, ir turi savo nepakartojamą skonį bei kvapą.

Pagal visas kuršių žvejų žuvienės gamybos taisykles virta karšio žuvienė

Štai toje autentiškoje žuvienėje vyraudavo tik viena vienintelė žuvies rūšis.
Jei kas dėdavo kelias žuvis, ypač kai į žuvienę kraudavo ungurį su kitomis žuvimis, tai visiems kuršiams būdavo žinoma, kad jis nėra tikras žvejas ir apie natūralų žuvies skonį ir žuvienės subtilumus visiškai nieko neišmano.

Tarybiniais laikais Nidos žvejas jaunasis Mikelis Engelynas, atkakėlių kolonistų į Nidą žvejų verdamas sriubas su bulvėmis ir ištežusiomis žuvimis tiesiog niekindavo, o šitų sriubų virėjus vadino „muļķīgs kā otu“ (kvailys per visą pilvą). Atkakėliai žvejai, kurie pradėjo į žuvies sriubas krauti kelias rūšis žuvų, net įmesdavo ir ungurį, Mikelio Engelyno būdavo pajuokiami, sakant, kad tokiame virale dar tiktų ir seni kaliošai…

Kuršiai kopininkai, kurių palikuonys gyvena Vokietijoje, nes rusų okupuotoje Lietuvoje jie negalėjo gyventi, sako: „Īsta zivina ir viena zivis, divas zivis – vācu zupa, trīs – cūka samazgas” (Tikra žuvienė yra su viena žuvimi, dvi žuvys – vokiečių sriuba, trys – kiaulių jovalas)…

Beje, būtina pastebėti, kad tikrieji žvejai niekada nemaišo sterko su starku. Nes sterkas yra žuvis – Kuršių marių karalius, o starkus – gandras. Tik mulkigams atkakėliams restoranų ir kavinių savininkams viskas per vien.

Lietuvininkų lašišos žuvienė su grietinėle, pakvėpinta peletrūno šakele

Klaipėdos krašto lietuvininkai-šišioniškiai ir Karaliaučiaus krašto lietuvininkai-būrai žuvienei sultinį virdavo taip pat, kaip ir kuršiai. O kai ruošdavo žuvienę, tai į žuvies sultinį būtinų būtiniausiai įpildavo trečdalį nenugriebto pieno arba grietinėlės, kurių jie turėjo daugiau negu sočiai, ir tik tada jame užvirindavo žuvies gabalus. Virdavo tris-keturias minutes.
Taigi, teisingai, t.y. klasikinei žuvienei privalo būti panaudotas sultinys, kuriame jau buvo išvirti pūgžliai arba ešeriai, arba abi žuvys kartu, kurie sultiniui suteikia ypatingą aromatą ir kvapą.
Klasikinė žuvienė turi būti verdama tik iš vienos rūšies žuvų. Tai rodo ir istoriniai duomenys: žuvienė visada buvo vadinama konkrečios žuvų rūšies vardu, pvz., lašišos žuvienė, sterko žuvienė, sterlės žuvienė, ungurio žuvienė ir pan.

Šilutės žuvies sriuba su sterku ir bulvių košės kukuliais

Žuvies sriuba (zivju zupa) atsirado vėliau germaniškos virtuvės įtakoje, kai į žuvienę buvo dedamos morkos, bulvės, pastarnokų arba petražolių šaknys, ropės, netgi įvairios kruopos. Beje, tokios vokiškos žuvienės buvo pradėtos virti ir Rusijoje, kai Rusijos imperatorės Jekaterinos II įsaku 1762 metais prie Volgos buvo apgyvendinti vokiečių kolonistai tam, kad Rusijoje būtų pradėti auginti javai, gaminami miltai, vystoma garlaivių statyba ir upeivystė, užsiimama pelningu žuvininkystės, gyvulininkystės verslais, nes rusais tų dalykų nemokėjo…
Kalbant apie Lietuvą joks save gerbiąs pamario arba pajūrio žvejas niekada nei į žuvienę nedėdavo daržovių, nei pačios žuvies nevalgydavo nei su duona, nei su daržovėmis, ypač bulvėmis…
Baigiantis karui ir artėjant okupantų rusų raudonajai armijai, didžioji dalis Lietuvos kuršių pasitraukė į Vakarus, Lietuvoje liko tik kelios šeimos. Latvijos kuršius ir Lietuvoje likusius kuršius, kurie nespėjo pasitraukti į Vokietiją, rusai arba žvėriškai išžudė, arba ištrėmė į Sibirą.
Pajūrio kuršių gyvenvietėse ir kuršių statytuose namuose buvo apgyvendinti rusų kolonistai, į tuščius namus susikėlė ir daug atvykėlių iš kitų Lietuvos regionų, visur buvo įvestas tarybiniai rusiškas „obščepitas“ (visuomeninis maitinimas), kuršių valgių gamybos būdai, taisyklės, kanonai buvo pamiršti.
50 metų rusų okupacijos, tremtys baltų tautoms padarė neišpasakytai daug bėdų ir netekčių.
Būtina pabrėžti, kad kuršių virtuvės įtaka lietuvių ir latvių gentims buvo didžiulė, ypač žuvies patiekalų gamybai. Todėl net iki Antrojo pasaulinio karo, iki rusų okupacijos Lietuvos gyventojai, gyvenę palei upes ir ežerus, žuvienę gamindavosi kuršiškai: pirmiausia išvirdavo žuvų sultinį, paskui jame šutindavo didesnius žuvies gabalus.
Nemuno pakrančių, Rusnės, Šilutės, Drevernos, Kintų, Ventės, taip pat Tauragnų, Ignalinos žvejai profesionalai net iki mūsų dienų vertina tik kuršišką žuvienę, be jokių bulvių, kruopų, grietinės, sviesto…
O į žuvienę pilti degtinę pirmieji pradėjo Klaipėdos NKVD (vėliau KGB) darbuotojai rusai, kuriems žvejyba kur nori, su kuo nori ir kada nori buvo visuotinai leidžiama, vėliau tą madą perėmė lietuviai žuvininkystės ūkių direktoriai ir kolūkių pirmininkai, kai jiems reikėdavo greičiau nugirdyti visokius rajkomo instruktorius, tikrintojus, revizorius ir kitokią komunistinę šutvę.

Rusiškas žuvies srėbalas (ucha) su bulvėmis, morkomis, suirusiais žuvies gabalais ir vodka – nūdienos pamario krašto atvykėlių gyventojų mėgiamas viralas, kurie nežinodami ir neišmanydami tikros žuvienė gamybos technologijos, galvoja, kad ši sriuba galėtų būti žuviene

Būdavo, organizuos pirmininkas „valdžiai“ „žvejybą“, o atokesnėse pirtyse, kur vyks pasilinksminimai su paleistuvavimais, aptarnaujančios mergšės (tauta jas taikliai vadindavo „komuniagų šliuchomis“ arba „partinėmis padstilkomis“) jau virs „žuvienę“ su daug bulvių, daug grietinės ir dar daugiau degtinės. Taigi, visi ir svečiai, ir šeimininkai prisėsdavo ir prisigerdavo iki vėmimo…
Šiais laikais, kai pajūryje ir pamaryje įsikūrė daug visokių maitinimo įmonių, restoranų, kavinių, valgyklų, neatsirado nė vieno maisto gamybos technologo ir virėjo, kuris mokėtų išvirti tikrą žuvienę, paruošti žuvį kuršiškai.
Žuvies valgiai dažniausiai gaminami iš niekam tikusios šaldytos žuvies, žuvienių iš vis niekas nemoka virti, tik kažkokį vulgarų srėbalą iš šaldytos žuvies. Suprantama, tokį niekam tikusį viralą mėgina pagal rusų madą „gardinti“ degtine, trejomis devyneriomis, kišti nuodėgulį į netikusį žuvies viralą, bet tai yra tik nevykęs sumanymas, tarybiniai komunistinės rusų virtuvės beždžioniavimas, pamėgdžiojimas ir pasityčiojimas iš tikros kuršiškos žuvienės.

Prašmatniai pateikta lietuvininkų žuvienė, kuri galėtų papuošti aukščiausio lygio pajūrio ir pamario restoraną

Klaipėdos ir Šilutės restoranuose prie žuvienės visada būdavo duodamos bandelės su rūkytais bretlingiais ir kiaušiniais

Tikra, švelni žuvienė, verdama virš žarijų, savaimingai į save sutraukia pakankamai natūralaus dūmo aromato, o tie „virėjai“, kurie į žuvienę kišą nuodėgulį, arba patys yra senai praradę skonio ir kvapo receptorius, arba žuvienę verda iš sugedusios prasmirdusios žuvies atliekų, kad „žuvienės“ netikusį „skonį“ ir nekokį „kvapą“ būtina panaikinti smilkstančiu spragsinčiu nuodėguliu.
Šilutėje, jau kelinti metai rengiami žuvienės virimo čempionatai. Ir 2011 metais rugsėjo 10 dieną Šilutėje vyko 3-iasis žuvienės virimo čempionatas, kuriame prie savo žuvienės katilo rungėsi žuvienės virimo meistrai ir meistrienės, kovojantys dėl Žuvienės virimo čempiono titulo.
Šventėje dalyvavo keletas atvykėlių iš kitų Lietuvos regionų, bet daugiausia virėjavo pamario krašto žmonių, kurie įrodė vieną – jie yra ateiviai – atkakėliai į pamario kraštą su savo svetima atsineštine kultūra, su savo žemdirbių artojų kulinarijos paveldu ir maisto gamybos tradicijomis, nes visi kaip vienas virė ne žuvienes, o žuvies sriubas, kurias aš galiu išskirstyti sekančiai:
• bulvienės su žuvimi,
• daržovienės su žuvimi,
• kruopienes su žuvimi,
• buvo ir lepeškienė su žuvimi (dzūkai voveraites vadina lepeškomis)
Taigi, žuvienės virimo čempionatas neatliko savo švietėjiškos misijos, neišmokė virti tikros žuvienės, o atskleidė organizatorių kvailumą ir Pamario krašto kulinarijos paveldo neišmanymą.
Blogiausia, kad šventėje nebuvo nė vieno drąsaus žmogaus, kuris Šilutės komandoms privalėjo pasakyti, kad ne kuršių, o Pamario (Drevernos, Kintų, Minijos, Priekulės, Rusnės, Šilutės, Ventės ir kitų vietovių) lietuvininkų žvejų žuvienės būtinai privalėjo būti verdamos su naminiu pienu arba grietinėle…

Šilutės 3-iojo žuvienės virimo čempionate daugiausia buvo verdama
daržovių sriuba su suirusiais žuvies gabalais
Manau, jei organizatoriai būtų iš anksčiau paruošę žuvienės virimo reikalavimus, nurodę kokie ingredientai, kokie prieskoniai iš vis netinka žuvienei, nurodę, kad verdant žuvienę iš vis negalima uždengti dangčio, nurodę kokias malkas būtina naudoti žuvienės virimui, žiūrovai būtų galėję ragauti ir vertinti karosų, karpių, karšių, lašišų, lynų, mekšrų, menkių, plekšnių, ungurių, sykų, šalvių, upėtakių, šamų, žiobrių ir dar kitokių žuvienių subtilius nepakartojamus skonius ir kvapus, o ne srėbti bulvienes su suirusiais, patežusiais žuvies gabalais…
Deja, išaugusiems tarybiniai rusiškų valgių įtakoje ne kiekvienam duota galimybė suvokti ir pajusti autentiškos kuršių žuvienės subtilumus, jų skonių ir kvapų savybes.
Kad Šilutės rajone gyvenantys atkakėliai išmoktų ir suprastų lietuvininkų žuvies sriubų skonius, kvapus ir ypatumus, pridedu kelis įdomesnius lietuvininkų (būrų, šišioniškių) žuvies sriubų receptus.
Atkreipkite dėmesį į tai, kad šių žuvies sriubų gamybos būdas (technologija) iš esmės skiriasi nuo įprastos valstietiškos sriubos virimo, nes pirma puode apkepinamos daržovės ir tik po to ant jų pilamas iš anksčiau paruoštas žuvų sultinys (jokiu būdu ne iš pakelių, o iš tikrų tikriausių ešeriukų ir pūgžlių)

LIETUVININKŲ MENKĖS SRIUBA SU GRIETINĖLE

Vienai porcijai reikia:
• 50g virtų bulvių,
• 50g virtų morkų,
• 20g svogūnų,
• 20g kaimiško sviesto,
• 100g šviežiai išvirto žuvies sultinio,
• 120g kaimiškos grietinėlės,
• 80 -100g menkės filė,
• 2g krapų,
• 2g druskos.

Puode įkaitinti 20g sviesto, apkepinti 20g svogūnų kubelių, kol visiškai suminkštės, tada sudėti kubeliais supjaustytas bulves ir morkas ir kepinti 5 minutes. Po to į puodą supilti 100g žuvies sultinio, įmesti lauro lapą, užvirinti, lauro lapą išmesti, viską pertrinti per sietą, sudėti atgalios į puodą, įpilti 120g grietinėlės, 80-100g didesniais gabalais supjaustytos menkės filė ir, užvirinus, pavirti 2 minutes. Sriubą nukelti nuo ugnies, pagardinti druska, smulkiai sukapotais krapais.

KLAIPĖDOS PIENIŠKA LAŠIŠOS SRIUBA SU VYNU
Vienai porcijai reikia:
• 80g lašišos filė,
• 50g virtų bulvių,
• 20g svogūnų,
• 20g kaimiško sviesto,
• 20g baltojo sauso vyno,
• 100g šviežiai virto žuvies sultinio,
• 120g kaimiško pieno,
• 3g peletrūnų,
• 2g druskos,
• žiupsnelio maltų baltųjų pipirų.
Puode įkaitinti 20g sviesto, apkepinti 20g svogūnų kubelių, kol visiškai suminkštės, tada sudėti 50g didesniais gabalėliais supjaustytų bulvių ir kepti ne daugiau 5 minučių. Į puodą įpilti 20g baltojo sauso vyno ir dar kepti, kol vynas išgaruos. Po to į puodą supilti 100g žuvies sultinio, įmesti lauro lapą, užvirinti, įpilti 120g pieno, 80g didesniais gabalais supjaustytos menkės filė ir, užvirinus, pavirti 5 minutes. Sriubą nukelti nuo ugnies, lauro lapą išmesti, pagardinti druska, maltais baltaisiais pipirais ir smulkiai sukapotais peletrūnais.

PIENIŠKA SRIUBA SU ŽUVIES KUKULIAIS
Vienai porcijai žuvies kukuliams reikia:
• 60g maltos žuvies,
• 20g kaimiško kiaušinio,
• 20g kaimiškos grietinės,
• 20g maltų džiūvėsėlių,
• druskos,
• šviežių arba džiovintų peletrūnų,
Vienai porcijai pieniškos sriubos reikia:
• 30g saliero gumbo kubelių,
• 30g petražolės arba pastarnoko šaknies kubelių,
• 10g svogūnų kubelių,
• 10g kaimiško sviesto,
• 10g kvietinių miltų,
• 250g kaimiško pieno,
• 10g kaimiškos grietinės,
• 3g druskos.
Kiaušinį suplakti su grietine, druska ir peletrūnais, paskui išmaišyti su malta žuvimi ir džiūvėsėliais. Dviejų šaukštų pagalba suformuoti 4 pailgus kukulius. Puode svieste apkepinti saliero, petražolės šaknies ir svogūno kubelius, kol jie suminkštės, paskui užberti miltus ir dar 2 minutes pakepti. Tada įpilti pieną ir virti 10 minučių. Sriubą perkošti, daržoves ištrinti per sietą į sriubą. Sudėti žuvies kukulius ir išvirti. Patiekiant, dar pagardinti grietine, galima užbarstyti krapų arba peletrūnų lapelių. Dėl gražumo į vidurį įdėti keptos, virtos ar garintos lašišos kubelį.

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Vincentas Sakas
Mob. tel. +370617 24 338
Melnragė, 2011 09 28

Autorius:Autorius

2 thoughts on “Kuršių ir lietuvninkų žuvienės

  1. Mums,jau pokario metais augusiems tikrai labai trūksta šio krašto tikrųjų ,ne pamėgdžiotų ar pritaikytų papročių,švenčių,kad ir mitybos,namų tvarkos tradicijų.Nes natūraliai,šeimos aplinkoj tęsinio netekome po 1945-jų nelikus vietinių gyventojų daugumos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.