Lietuvoje auginamos kelių rūšių mėtos, bet visos jos pasižymi antibakterinėmis, antiseptinėmis ir virškinimo gerinamosiomis ypatybėmis. Liaudies medicinos atstovai mėtomis gydydavo peršalimo ligas, galvos skausmą, virškinimo sutrikimus. Mėtų arbata vartojama kaip švelnūs ra­minamieji, nuo pilvo pūtimo, šlapimo skyrimuisi skatinti.

Pipirmėtėse yra daug mentolio, atpalaiduojančio lygiuosius pilvo raumenis, todėl iš žarnyno lengviau pašalinamos dujos. Tai ypač svarbu sergant dirgliosios žarnos sindromu.

Mėtos, kaip ir dauguma aromatinių žolynų, yra natūralūs repelentai. Jų skleidžiamo kvapo nemėgsta kandys, skruzdėlės ir kiti kenkėjai, todėl galima pasidaryti mėtų ištraukų ar užpilų ir jais purkšti sodo ir daržo augalus nuo kenkėjų ir ligų.

Kulinarijoje mėtos naudojamos arbatoms, ledams, sirupams gardinti, jos labai dera prie avienos patiekalų. Džiovintų mėtų lapelių galima dėti į maltos mėsos, varškės patiekalus, jos gali būti puikus kepinių – bandelių, sausainių ir pyragų pagardas. Šviežios mėtos naudojamos šaltoms sriuboms, salotoms gardinti. Jos tinka ir su bulvių, pomidorų ir ankštinių daržovių patiekalais.

Ar mėtos lepios? Jos paprastai gerai auga prie namų. Čia visada šilčiau, dirvože­mis – trąšesnis, lengvesnis. Mėtos nemėgsta smėlingos žemės, nors gali žaliuoti ir ten, tik reikia daug laistyti, kitaip skurs, ir visiškai nemėgsta sunkaus dirvožemio – tiesiog neperžiemoja ir neatželia po žiemos. Daugumos rūšių mėtos greitai plinta, todėl sodinant reikėtų numatyti, kaip ribosite jų plitimą. Šie augalai aromatingiausi būna pasodinti saulėtoje vietoje, gerai auga ir daliniame pavėsyje, tačiau tada žydi negausiai. Reikia atminti, kad kuo daugiau saulės šviesos ir šilumos, tuo daugiau sukaupiama kvapių eterinių aliejų.