Kompostas ir kompostavimas

komposto dezeŽodį „kompostas” būtų galima pakeisti paprastesnių – „puvenos”, jei ne pastarojo naudojimas pavadinti perpuvusį mėšlą. Kompostas – tai tos pačios puvenos, tik gaunamos skaidantis bet kokioms organinėms atliekoms. Dirvos mikroorganizmai ir kita dirvožemio gyvybė virškina negyvų augalų ir gyvūnų liekanas ir paverčia jas į dirvą panašia substancija – humusu, formuojančiu naudingą augalams augimo terpę. Tokiu būdu, kompostavi-mo metu negyvi augalai ir gyvūnai deda pamatus naujai gyvybei. Žodžiuose „kompostas” ir „kompostavimas” atsispindi skaidymo procesas, kompostas – tai humuso ir nesuskaldytų organinių atliekų mišinys.

TRUPUTIS ISTORIJOS

Kompostavimo istorija prasideda nuo pirmųjų primityvių augalų, kurių liekanas bakterijų kolonijos pavertė gyvybę duodančia medžiaga. Bet ir komposto istoriografija ne jauna, seniausiam žinomam rašytiniam šaltiniui, kuriame paminėtas kompostavimas, virš keturių tūkstančių metų. Jis rastas Mesopotamijos lygumoje molinėte lentelėse, rašytas Akadų imperijos laikais. Kompostas buvo žinomas senovės Graikijoje, senovės Romoje, detaliai aprašytas Talmude.

Jau nuo pirmųjų žemdirbystės ir gyvulininkystės žingsnių žmogus pastebėjo, kad derliai būna daug didesni prie mėšlo, „susiejo” derlių su mėšlu ir pradėjo sąmoningai kompostuoti. Ir iki devynioliktojo amžiaus vidurio žemdirbys priklausė nuo komposto palaikiusio jo laukų derlingumą.

Bet devyniolikto amžiaus viduryje atsitiko dramatiškas įvykis, mokslas daugiau kaip šimtmečiui chemizavimo keliu nuvedė žemdirbystę į aklavietę. Brangiai sumokėjo Žemė už „derlingumo fabriko ant ratų” miražą. O viskas prasidėjo labai padoriai. 1840 metais Justas fon Libichas išspausdino monografiją apie cheminę agrokultūrą. Iki Libicho agrokultūroje pirmavo humuso teorija, pagal kurią augalai augdami tiesiog „valgo” humusą. Libichas paneigė šią teoriją, įrodydamas, kad augalai maitinasi ištirpusiais žinomais cheminiais elementais. O kadangi humusas netirpsta vandenyje, Libichas tiesiog atmetė jį, kaip nereikšmingą augalų augimo faktorių. Įspūdingai skubota išvada! Sudėtingiausius maisto medžiagų virsmus dirvoje sulyginti su paprastais tirpalais? O jei humusas netirpsta, tai… „mums toks humusas nereikalingas”? Ir užmiršo žemdirbiai gamtą mėgdžiojančius ūkininkavimo būdus, lapų reikšmę miške ir žolės

stepėje – šimtui metų. Pradėjo statyti „fabrikus laukuose”. „Pataisė” gamtą…

Tik 1940 metais po anglų mokslininko Alberto Hovardo publikacijos prasidėjo kankinantis žemdirbystės grįžimas prie natūralių organinių metodų. Nuo 1942 metų Rodei-lo pastangomis prasidėjo atsikuriančiosios žemdirbystės vystymas JAV, o po to ir kitose šalyse. Rodeilo sūnus Robertas organizavo žurnalo „Naujasis fermeris” leidybą.

Bet grįžkime prie komposto ir humuso. Po to, kai Libichas nustatė humuso netirpumą vandenyje ir jo nereikalingumą, ne kartą buvo mėginama patyrinėti humusą iš arčiau. Riešutėlis pasirodė kietas! Tik dvidešimtajame amžiuje pavyko išskirti svarbiausią humuso dalį – huminę rūgštį, o po to sudėtingiausiais tyrimų metodais „reabilituoti” humusą kaip augalų pagrindinį maisto medžiagų šaltinį. Buvo nustatyta, kad:

Augalai gali tiesiai iš humuso įsisavinti organiniusjunginius

Lecitinas iš humuso gali būtų fosforo, o cistinas – sieros šaltiniu

Humusas padidina fosforo pasisavinamumą iš dirvos

Humusas yra pasisavinamos geležies šaltinis augalams ir mikroorganizmams

Humusas padidina membranų ir protoplazmos pralaidumą, padėdamas įsisavinti didesnius maisto medžiagų kiekius

Humusas yra vienintelis laisvų elementų šaltinis

Humusas – tai vitaminai augalams

Kaip neteisus buvo didysis Libichas, kaip išvingiavo dėl jo atradimų žemdirbystės keliai keleliai! Technologijos, agrotechnika, mechanizmai ir mašinos, ištisos pramonės šakos, žemdirbio psichologija – visa tai buvo suderinta pagal cheminį „derlingumo fabriką”.

KOMPOSTO KRŪVOS SUDĖTINES DALYS

Sunkus uždavinys aprašyti galimas komposto krūvos sudėtines dalis. Būtų paprasčiau išvardinti, ko joje neturėtų būti. Pagalvojau: „Vinių?”. Ir čia pat supratau klydęs. Nepakenktų kilogramas kitas vinių, kompostas praturtėtų geležimi. Na, o jeigu rimtai, reikėtų pradėti nuo „raugo”, t.y. nuo dirvos. Pagrindines kompostąvimo medžiagas galima suskirstyti į dvi grupes: „rudąsias” ir „žaliąsias”. „Rudosios” medžiagos pirmiausiai aprūpina krūvą anglimi, o ,žaliosios” azotu. Rudųjų ir žaliųjų krūvoje turi būti maždaug vienodai, būtent taip pasiekiamas idealiausias anglies ir azoto santykis 25:1. Labai tinka komposto krūvoje mėšlas. O šedevru kompostą padaro sliekai.

Dirva. Tai svarbiausia komposto krūvos sudėtinė dalis. Ji gamina fermentus, absorbuoja lakiąsias medžiagas, išsiskiriančias skaidymo procese, joje gyvena milijardai organizmų, perdirbančių augalines ir gyvulines atliekas ir paverčiančių jas kompostu. Dirva – tai ir mineralų, būtinų greitai besidauginantiems dirvos organizmams sandėlis.

Komposto krūva turi būti ir „aprengta” ir „prifarširuota” dirvožemiu. Formuojant krūvą kiekvienus 20-25 cm organinių medžiagų reikia uždengti 3-4 cm dirvožemio. Užbaigta krūva iš šonų ir viršaus turi būti uždengta maždaug 5 cm dirvožemio sluoksniu. Jis sulaikys šilumą ir saugos krūvą nuo džiūvimo.

Kaip raugą” komposto krūvoje galima naudoti seną kompostą, jame yra pakankamai dirvos organizmų. Tinka naudoti upių dumblą: Nilo krantų žemdirbių patirtis nekelia jokių abejonių. Tą patį galima pasakyti apie kūdrų ir ežerų dumblą.

Rudosios” medžiagos. Šią grupę sudaro daug anglies turintys elementai: šiaudai, šienas, sausos piktžolės,

kukurūzų stiebai ir lapai, saulėgrąžų stiebai, medžių lapai, spygliai, popierius, pjuvenos, smulkintos šakos.

Dedant į krūvą sausas medžiagas pageidautina smulkinti jas kuo mažesniais gabaliukais. Ypač tai aktualu kukurūzams. Nenoriai skaidosi ir kai kurie lapai, pavyzdžiui, ąžuolo. Todėl juos patartina sluoksniuoti su kitomis medžiagomis.

Žaliosios” medžiagos. Šią grupę sudaro daug azoto turinčios drėgnos medžiagos. Žolė, žalios piktžolės, virtuvės atliekos, dumbliai, „žaliosios” trąšos, t.y. specialiai kompostui auginamos kultūros.

Reikia pažymėti dilgelių didelę vertę kompostui. Jose daug geležies. Jų stiebuose anglis ir azotas yra tokiu santykiu kaip mėšle. Taip pat dilgėlės skatina greitesnę fermentaciją krūvoje.

Komposto krūvą mineralais praturtina ir kitos piktžolės. Kiaulpienėse geležies du-tris kartus daugiau nei kituose augaluose. Kraujalakėse daug magnio. Arklia-rūgštynėse – fosforo. Dirviniai asiūkliai kobalto kiekiu nenusileidžia vikiams. Usnyse daug vario ir kitų elementų.

Atėjo laikas užtarti piktžoles geru žodžiu. Sunkioje išgyvenimo kovoje jos išmoko gerai apsirūpinti maistu ir vandeniu. Jų šaknys, kaip taisyklė, pasiekia gilius dirvos sluoksnius. Ten jos gauna maisto medžiagas, neprieinamas kultūriniams lepūnėliams. Tokiu būdu piktžolių naudojimas kompostui tarsi paįvairna kultūrinių augalų mitybą, kompostą daro turtingesnį. O paprastai mes piktžoles nešame į šalikelę arba deginame.

Mėšlas. Tai pakankamai turtinga kompleksinė trąša. Tik nereikėtų įterpinėti jo tiesiog į dirvą, šviežias mėšlas gali „sudeginti” augalus. Ypač kenksmingas užartas šviežias mėšlas: anaerobinėse sąlygose, ariamojo sluoksnio dugne iš jo išsiskiria metanas, amoniakas ir augalams kenksmingos rūgštys. Kiek geriau gerai perpuvusį įterpti jį į dirvą. Bet ir tai neracionalu: skaidymosi metu iš mėšlo dingsta iki pusės maistinių medžiagų.

Idealu sluoksniuoti mėšlą komposto krūvoje su kitomis medžiagomis. Turėdamas daug azoto, mėšlas greitai įkaitina krūvą, o „apvalkalas” iš dirvožemio sulaiko lakiąsias medžiagas, išsiskiriančias skaidymosi procese. Komposto krūva su mėšlu subęsta kur kas greičiau. Didesnį subrendimo greitį aš pasiekdavau tik su karbamidu, kuriame yra 40% azoto. Viename iš ankstyvų bandymų aš sukapojau kukurūzų ir salėgrąžų stiebus, su verčiau į krūvą, palaisčiau dviem kibirais O, 6% karbamido tirpalo (po dvi degtukų dėžutės kibirui vandens), pridengiau krūvą maždaug penkių centimetrų dirvožemio sluoksniu ir po trijų savaičių mulčiavau česnakus taip paruoštu kompostu.

Mes laikome vištas ir viščiukus, taigi turime jų mėšlo. Naudojame jį taip. Pirma: darome iš jo „arbatėlę” kai kurių kultūrų maitinimui ir gydymui. Antra: kasdien metame į vištų aptvarą visokius žalumynus, dobilus, išravėtas kiaulpienes, svogūnų ir kopūstų atliekas, dumblius iš artimiausio ežero, žuvų atliekas. Vištos kapstosi tokiame kraike, kažką sulesa ir nuolat jį „praturtina”. Kas dvi – tris savaites susislėgęs kraikas dedamas į kompostą ir formuojamas naujas. Pigu ir veiksminga!

Sliekai. Labai puiku apgyvendinti krūvoje sliekus, bet kadangi jie nemėgsta aukštos temperatūros, tai daryti reikia kai krūva jau įkaito. Kitaip sliekai patys bėgs nuo karščio į krūvos pakraščius, o jų kiaušiniai ir jaunikliai žus 50-65 laipsnių karštyje. Jeigu sliekus apgyven dinsime vėliau, kai krūva jau įkaito, jie patys pasirinks komfortiškiausią vietą ir sau, ir savo palikuonims. Jiems svarbu: drėgna, nekaršta ir sotu.

Mūsų komposte geriausiai jaučiasi Kalifornijos sliekai. Aš įsigijau jų prieš keletą metų Maskvoje. Pirkau puodelį „infekuotų” puvenų. Gana brangiai. Tai sakau dėl to, kad pirkėjas, pasitaikius progai, nebūtų šykštus. Dabar kiekvienam savo svečiui, kurį sudomina sliekai, aš dovanoju jų, matuodamas ne puodeliu, o kastuvu. Įsiveiskite, nepasigailėsite!

Geri ir mūsų vietiniai sliekai. Galima ir juos apgyvendinti krūvoje. Mūsų sliekas – stambus, nelyginti su kalifornietišku, kuris šešių centimetrų jau milžinas. Bet kalifornietis vislesnis. Ir anksčiau pradeda, ir dažniau deda kiaušinius. Kitas jo privalumas grynai žvejiškas: jis raudonas ir nedidelis. Labai dažnai tenka pagelbėti žvejams.

Dar viena pastaba. Nors sliekai vienalyčiai (hermafroditai), apgyvendinkite krūvoje bent porelę. Taip jau jie sutverti, kad palikuonims palikti vis tiek reikalinga pora.

Labai nesirūpinkite komposto krūvos medžiagomis. Gera bet kokia organika, esanti po ranka. O dar dirvožemis (būtinai), mėšlas (pageidautina, bet ne būtina) ir sliekai (tiek pageidautina, kad beveik būtina).

KOMPOSTAVIMO TECHNIKA

Komposto krūvos virtimą kompostu sugalvojome ne mes. Gamta pati atlieka šį veiksmą, mums tereikia sukurti tam tinkamas sąlygas. Organinių medžiagų gausa, azotas (bet kokiam pavidale) krūvos „įkūrimui”, pakankamas tūris „degimo” palaikymui, oras, drėgmė, bakterijos. Ir kaip mes krūvą bedarytume – po žeme ar ant jos, duobėje ar dėžėje, šieno kūgio ar tranšėjos pavidalo – svarbios tik išvardintosios sąlygos. Pasirūpinkite jomis ir kompostą turėsite.

Jeigu kas nors abejoja dėl gaimybės užtikrinti pakankamą organinių medžiagų kiekį, jo galima paklausti: „ o iš ko dogą laužni iki dangaus?”. Dažniausiai piktžolės ir stiebai su lapais, kai jų yra. Žemiau busišvardintikai kurie organikos šaltiniai. Labai svarbios azotinės medžiagos, be azoto krūva neįkais ir skaidymas bus labai lėtas. Žinoma, gerai turėti šviežio mėšlo, bet ir jo neturint azotu krūvą gali aprūpinti šviežia žaluma.

Krūvos dydis. Reikia įvertinti, kad krūva kaista, o aplinka ją vėsina. Krūvai galima padėti, pavyzdžiui, uždengiant ją (bet neizoliuojant nuo oro!). Tam gerai tinka šienas, šiaudai, dirvožemis. Bet vis dėlto svarbiausias vaidmuo tenka krūvos dydžiui. Praktika rodo, kad kubo formos krūva metro kraštinėmis – mažoka, o metro dvidešimt – pats tas.

Aprūpinti oru paparastai rekomenduoju perkratant krūvą bent kartą per savaitę. Tai geras būdas, labai pagreitinantis komposto brendimą. Bet man nesiverčia liežuvis tokiam patarimui. Jei kas nors kitas tą darytų, niekas neprieštarautų. Žodžiu, jei jums kompostas reikalingas gretai, turite jėgų ir laiko, vartykite krūvą nors du kartus per savaitę! Priešingu atveju galima įkišti į krūvą vieną kitą dešimtį saulėgrąžų, kukurūzų, topinambų stiebų ir, kartais juos paklibinant, užtikrinti šiokią tokią ventiliaciją. Arba krūvos dugne sukrauti sluoksnį smulkių šakelių ir lazda pradurti krūvą dviejose – trijose vietose. Kai kurie gudruoliai padeda kelias stambesnes šakas skirtinguose lygiuose, o po to vėdina krūvą, lengvai jas pakeldami.

Drėgmė – taip pat svarbi sąlyga. Ideali krūva turi priminti išspaustą kempinę. Žinoma, jei vanduo prieinamas, tą nesunku pasiekti kartais palaistant. Jeigu visa drėgmė tik iš lietaus, tai svarbiausia – krūvos viršūnės forma. Vasarą ji turi būti plokščia, o žiemą – kūgiška. Apie „raugą” jau kalbėjome, tinka senas kompostas arba dirvožemis.

Mūsų sklype dvi kompostavimo zonos, išdėstytos įstrižai. Pirmoji zona – buvęs inspektas, o dabar – komposto duobė. Gylis apie 90 cm., plotis – 120 cm., ilgis apie 8 m. Duobė padalinta į šešias sekcijas „konvejeriniam” darbubui. Į vieną sekciją kompostas kraunamas, iš kitos jau imamas, joje karaliauja kaliforniniai sliekai, į trečią metamos įtartinos piktžolės ( tokioje sekcijoje kompostas laikomas du metus, kad žūtų sėklos).

Antroji zona lysvės pločio, kūgio formos, keturių metrų| ilgio ir apie metro aukščio. Ji aptverta tradicine ukrainietiška tvorele iš šakų ir apsodinta kukurūzais. Iš tikro tai – šiukšlių krūva, o atrodo lyg meniška detalė.

Sekcijos pildomos visą sezoną. Piktžolės, atliekos, viš|kraikas… Eini vasarą maudytis į ežerą, imi su savimi kairutį, šakes ir „katę” (įrankį nutrūkusiam kibirui iš šulinio ištraukti). Užmeti „katę” į ežerą, ištrauki į krantą gerą gniužulą dumblių, sukrauni į karutį, išsimaudai ir veži dumblius į duobę. Dumbliai vandens telkiniuose – tai azoto kaupyklos, labai tinkančios komposto krūvoje.

Pražydo barkūnai – vėl užsiėmimas. Barkūnas – ankštinisaugalas. Jo antžeminėje dalyje, ypač su žiedais, yra kibai daug azoto ir fosforo.

Kaimynas rauna burnočius, balandas su subrendusiomis sėklomis – iš karto meta mums. Jam tokios žolės visai nereikalingos, o pas mus „piktžolių” sekcijoje jos taps geru kompostu.

O rudenį organika į komposto krūvą upėmis plaukia. Daržovių liekanos iš mūsų sklypo, saulėgrąžų stiebai iš kaimyninių sklypų – viskas į krūvą. Kartais įmetu kelis kastuvus dirvožemio, porą šakių seno komposto, kartais palaistau, į perdegusią krūvą užkasu du – tris kastuvus sliekų ir laukiu. Vasarą gamintas kompostas būna tinkamas rudenį, o ruoštas rudenį – pavasariniam sodinimui, na o „piktžolių” kompostą laikau du metus.

Pasakodamas apie savo patirtį mažiausiai turiu galvoje komandą „lygiuot!”. Mano priemonės ne universalios. Ne kiekvienas daržininkas turi tokias sąlygas, nebūtina inspekto duobė, ežeras pašonėje, paslaugus kaimynas. Todėl aprašysiu kaip daroma „klasikinė” komposto krūva.

Vietos parinkimas. Renkantis vietą reikia iš karto galvoti apie daugelį faktorių. Neteisingai bręstanti (pavyzdžiui, per šlapia) krūva gali skleisti nemalonų kvapą. Taip pat ir atrodyti gali nenatūraliai ir kyla normalus noras perkelti ją toliau nuo akių. Kita vertus krūva turi būti lengvai pasiekiama. Eidamas su kiekviena žole ir dėl kiekvieno kibiro komposto į tolimiausią kampą – kaip sakoma, batus suavėsi. Galima aptverti krūvą, apsodinti ją moliūgais, pomidorais, arbūzais, vienmetėmis gėlėmis.

Išrinkus vietą reikia pažymėti aikštelę. Ji turi būti 120-150 cm pločio ir bet kokio ilgio, priklausomai nuo jūsų „apetito” ir turimų medžiagų.

Pagrindo paruošimas. Viršutinis dirvos sluoksnis nuimamas ir sukraunamas už aikštelės ribų. Jei vieta žema, užmirkstanti – žemės nuiminėti nereikia. Priešingai, formuojant krūvą reikės kasti aplink ją griovelį, o iškasta žeme sluoksniuoti krūvą.

Krūvos pagrindas. Apatinis sluoksnis turi būti purus. Tinka grubios medžiagos – plonos medžių ir krūmų šakos., saulėgrąžų ir topinambų (bet ne kukurūzų) stiebai, nendrės. Galima nesmulkinti – tai pagerins ventiliaciją. Tada reikia krauti žaliąsias ir rudąsiais medžiagas bei dirvožemį (arba seną kompostą) santykiu 8:8:1. Tai reiškia, kad ant 15-20 cm žaliųjų medžiagų sluoksnio turi gulti toks pat rudųjų medžiagų sluoksnis ir 3-5 cm dirvožemio sluoksnis. Medžiagos gali būti bet kaip sumaišytos (kuo labiau, tuo geriau), svarbios tik proporcijos.

Krūvos aukštis priklauso nuo turimų medžiagų, 120 cm – pats tas.

Krūvos apipavidalinimas. Paruoštą krūvą reikia palaistyti, pridengti maždaug 5 cm dirvos sluoksniu, sau­gančiu nuo džiūvimo ir sulaikančiu šilumą, ir apgyvendinti ant jos kokius nors augalus.

Priežiūra. Kartkartėmis reikia apžiūrėti krūvą, ar viskas tvarkoje, ar užtenka drėgmės. Jeigu viduryje masė šlapia, purvina, smirdanti, krūvą reikia ventiliuoti (per-maišyti, apversti, pridedant sausų medžiagų ir apsaugoti nuo lietaus), o jeigu masė sausa, reikia palaistyti ir pridengti nuo džiūvimo. Po vienos – dviejų savaičių nuo kaitimo pradžios prileisti sliekų. Jeigu paruoštoje krūvoje išryškėja susigulėję sluoksniai, reikia atkreipti dėmesį ir ateityje labai susmulkinti stambias dalis, o dabar jas naudoti sekančiai krūvai.

Naudinga sekti temperatūrą krūvoje. Karštis pražudo piktžolių sėklas, kai kurias bakterijas ir sporas. Sėklos ir patogenai esant 50 laipsnių šilumos gali gyventi kelias savaites, esant 55 laipsniams – kelias dienas, o jei 60 – kelias valandas. Aukštesnė temperatūra nereikalinga, joje gali žūti naudingi mikroorganizmai. Temperatūrą galima reguliuoti laistymu ir krūvos vartymu. Sulaukus vėsimo pradžios, galima leisti sliekus.

Vartymas ypač naudingas didelėms krūvoms, nes aprūpina jas deguonimi, kuris būtinas bakterijoms ir labai sutrumpina kompostavimo laiką. Jeigu vartytumėm kompostą kas dvi – tris dienas ir palaikytumėm jame tinkamą drėgmę, paruoštume jį per dvi – tris savaites. Bet jeigu neskubu ir galima pakentėti – atsipalaiduokite. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Skaidymosi procese išsiskiria lakios medžiagos, daugiausiai amoniakas. Jeigu kompostui netrukdysime, dėl mikrobų veiklos šios medžiagos pereis į stabilesnes formas ir pasiliks komposte. Na, o jeigu vartysim – išgaruos. Reguliariai vartant krūvą netenkama apie 15% azoto. Tad ar verta vartyti, eikvoti jėgas ir laiką ir mokėti už tai maisto medžiagomis?

Paplitusios ir kitos kompostavimo technikos. Štai, pavyzdžiui, tranšėjinis kompostavimas tinginiams (šis žodis pavartotas pagarbia prasme – kalbama apie žmones, kurie dirba tik protingai). Po pavasarinio sodinimo šen bei ten iškasamos 20-30 cm gylio duobutės ir grioveliai. Į juos metamos piktžolės. Tiesiog pagal „gyvenamąją vietą”. Galima po truputį pridėti mėšlo, palaistyti kartu su kaimyniniais augalais. Augalų šaknys jau pirmaisiais metais gali naudoti maisto medžiagas iš šitų sandėlių.

Vienas mūsų kaimynas padarė tris kvadrato formos kauges ir nuolat pildo jas piktžolėmis bei daržovių liekanomis. Nesmulkina, nelaisto, nevarto, nedengia. Tik viršūnę palaiko plokščią. Ir retkarčiais pabarsto kastuvą dirvožemio. Iš apačios pagal poreikį ima paruoštą kompostą. Jeigu kiti būdai atrodo varginantys, tai šis tikrai kiekvienam pagal jėgas. Tiesiog organines medžiagas reikia nešti ne prie laužo, o prie artimiausios komposto krūvos.

Ne taip svarbu, kokiu būdu darysite komposto krūvą, svarbus tik organinių medžiagų kiekis. Yra mėšlo – gerai, galima palaistyti – irgi gerai. Bet kokiu atveju, jeigu yra krūva – bus ir kompostas.

KOMPOSTO PRIVALUMAI

Komposto krūva sklype – tai tiesiog amžinų gamtos pastangų pagerinti dirvą imitacija. Pasirūpindami dirvos sveikata mes garantuojame žemdirbystės sėkmę. Ar ne paradoksas: reikia taip ilgai įkalbinėti žemdirbius grįžti

prie seniausios ir praktiškai universaliausios žemdirbystės kultūros. Kompostas turi daugiau privalumų už bet kurias kitas trąšas – pakanka tik paskaityti žemiau aprašytas komposto funkcijas ekosistemoje ir darže.

Aplinkos sveikatinimas. Daržo ir virtuvės atliekų kompostavimas – aplinkai labai svarbus procesas. Atliekos yra ir bus, ir atsikratyti jų kažkaip reikia. Cheminės priemonės (deginimas) – ir organinės medžiagos praradimas, ir žala aplinkai. Fizinės priemonės (sąvartynas) -vis tiek nuostoliai ir aplinkos teršimas. Tik biologinės priemonės – kompostavimas leidžia atsikratyti atliekų nekenkiant aplinkai, išsaugant resursus ir grąžinti į dirvą atliekas tokiu pavidalu, kokiu jas efektyviai panaudos augalai. Kompostavimas išsaugo resursus ir netiesiogine prasme. Komposto dėka mažėja mineralinių trąšų poreikis, kurios, skirtingai nuo komposto, gaminamos iš neatsinaujinančių šaltinių. Pavyzdžiui, pagrindine žaliava amonio salietrai yra gamtinės dujos. Jų atsargos ribotos. O ir nevietinės. Pvz. Ukraina – kur ji, o kur turkmėnų dujos. Tai ar protinga deginti savo saulėgrąžas, o po to pumpuoti iš kažin kur dujas trąšų gamybai? O juk tam ir energija reikalinga – vėl neatsinaujinantys šaltiniai. Reta situacija: prieš mus pasirinkimas ne tarp „turtingo, bet ligoto” ir „ neturtingo, bet sveiko”, o tarp „turtingo ir sveiko” ir „neturtingo ir nesveiko”, o mes atkakliai renkamės antrąjį.

Nereikia užkasti organinių atliekų sąvartynuose, nereikia leisti lietums nuplauti jas į vandenyną, nereikia u/dūminti dangaus. Gamta seniausiai išrado tobulą biologinį atliekų perdirbimo mechanizmą – kompostąvimą. lai kam be galo išradinėti dviratį?

Idealios dirvožemio struktūros sukūrimas. Geroje dirvoje atskiros smėlio, molio, dumblo dalelės natūraliai

jungiasi į stambesnes daleles – granules. Tokia dirvos struktūra palanki oro ir drėgmės apykaitai.

Smėlio dirva – prastos, negranuliuotos struktūros, nes smėlio dalelės per šiurkščios granulių formavimui. Tokia dirva gerai vėdinasi, bet praleidžia vandenį ir ją reikia dažnai laistyti.

Sunki priemolio dirva, atvirkščiai, per daug susislėgusi. Ji nepraleidžia nei oro, nei vandens. Bet jos paviršiuje lengvai formuojasi kieta pluta, lietaus vanduo teka paviršiumi, nešdamas dirvos daleles, ir jau po dviejų dienų tokioje dirvoje augantys augalai prašo gerti.

Faktas: kompostas vienodai sėkmingai lipdo granules ir smėlyje, ir molyje. Agregatinių formuočių paslaptis buvo atskleista palyginti neseniai. Paprastai paaiškinti galima taip. Ant dirvoje esančių organinių medžiagų auga mikroskopiniai grybeliai, jų produktus dirvos bakterijos perdirba į „cementuojančias” medžiagas ir šis „cementas” sulipdo mažas dirvos daleles į stambius trupinius. Antroji „skulptorių” grupė – grybeliai, gyvenantys ant augalų šaknų. Trupinių tankumo didėjimą ir grūdėtos struktūros stabilumą skatina huminės rūgštys, ekstrahuojamos iš humuso kalcio ir geležies pagalba. Ir, galų gale, labai svarbų indėlį įneša sliekai, taip pat mintantys organinėmis liekanomis. Šios liekanos skatina daugintis bakterijas sliekų virškinimo sistemoje, o bakterijos suklijuoja dirvos daleles į stabilius junginius. Kaip susilaikyti nuo klausimo: „O ką gali padaryti populiarioji amofos-ka?”. Ištirpti vandenyje ir nutekėti į jūrą…

Apsauga nuo sausros. Geras dirvos su dideliu komposto kiekiu pralaidumas užtikrina augalų apsaugą nuo sausros. Tokia dirva sugeria drėgmę kaip kempinė. Drėgmė kaupiasi plėvelėse, gaubiančiose granules. Plėvelės ant humuso granulių gali sugerti du kilogramus vandens kilogramui humuso! Neįtikėtini skaičiai! Fantastika! Ir

tuo pat metu plėvelių drėgmė nuolat prieinama augalų šaknims, tokiu būdu humusingoje dirvoje augalai išgyvena ilgus sausros periodus.

Maisto medžiagos – pagal augalų poreikius. Kompostas, kaip trąša, pirmiausiai geras tuo, kad jame yra visos augalams būtinos maisto medžiagos ir fermentai. Ir kuo daugiau augalų rūšių buvo kompostuojama, tuo įvairesnių maisto medžiagų bus komposte. Pagrindiniai elementai – azotas, fosforas, kalis paprastai komposte būna santykiu nuo 0,5:0,5:0,5 iki 4:4:4. Komposte yra visi būtini mikroelementai. Jie svarbūs augalų augimui, nors reikalingi mažais kiekiais. Pavyzdžiui, nustatyta, kad, jei dirvoje nikelio yra mažiau nei 25 dalys iš milijono, labai suprastėja kai kurių medžių sodinukų augimas.

Bet keisčiausia šioje trąšoje tai, kad maisto medžiagos augalams duodamos tarsi pagal poreikius. Kompostas išskiria šias medžiagas lėtai, kol augalai maži ir greičiau, kai dirva įšyla, o augalai pradeda augti intensyviai. Taip, kompostas – tai maisto medžiagų sandėlis, bet turintis stropų sandėlininką. Įsivazduokime, dėl įvairovės, bet kokias įterptas į dirvą mineralines azoto trąšas. Pirma, azotas iš jų išskiriamas greitai, o antra – neatsižvelgiant į čia augančius augalus. Aišku, kad visas azotas išgaruoja arba būna išplaunamas, o jeigu pasitaiko stiprus lietus, visos trąšos nuplaukia link Antarktidos krantų, ir tai ne perdėtas pastebėjimas. Visuotinio susidomėjimo DDT laikais jo buvo randama net pingvinų kepenyse!

Nuodingų medžiagų neutralizavimas. Dar viena humuso funkcija – toksinų nukenksminimas. Dirvose su dideliu humuso kiekiu ne tokie pavojingi kai kurie augaliniai toksinai, mažiau kenksminga didelė druskų koncentracija. Pastebimai mažesnis specifinis aliuminio kenksmingumas. Aliuminio perteklius dirvos tirpaluoselabai nuodingas augalams, nes daro neprieinamu dirvožemyje esantį fosforą. Bet aktyvaus organikos skaidymo metu gaunamos huminės rūgštys ir kai kurios iš jų sudaro netirpius aliuminio junginius. Aliuminis netirpus, fosforas pasiekiamas!

Dirvos rūgštingumo kontrolė. Geras kompostas turi dar vieną neįprastą savybę – jis normalizuoja dirvos rūgštingumą. Rūgščias dirvas jis šarmina, o šarmines -rūgština. Bet tai vyksta tik tada, kai dirva gerai prisotinta kompostu. Čia „kalti” ir sliekai. Kompostas maitina sliekus ir, skatindamas jų dauginimąsi, didina jų gebėjimą koreguoti pH. Jie praleidnėja dirvą ir organines medžiagas per žarnyną ir galų gale bet kokią nesubalansuotą dirvą padaro normaliu dirvožemiu. Žinoma, galima neutralizuoti dirvą įvairiais priedais. Pavyzdžiui, kalkės mažina rūgštingumą. Bet jas reikia pirkti, atvežti, paskleisti, įterpti – geriau pasitikėti nepavargstančiais sliekais.

Vegetacijos laikotarpio pratęsimas. Kompostas dirvą daro tamsesnę. Tai keičia jos atspindinčiąsias savybes, leidžia geriau sugerti šilumą pavasarį ir rudenį – sezonas prasitęsia. Savaitę – kitą pavasarį, taip pat rudenį. O papildomą mėnesį švieži žalumynai ant stalo – jau ne smulkmena. Taip pat kompostas atlieka ir dirvos termo-reguliatoriaus vaidmenį.

Tarp kitko, šilumos atspindėjimą galima padidinti naudojant šviesų mulčią (pavyzdžiui, šiaudus) ir taip suažinti dirvos temperatūrą. Per karščius tai patinka bulvėms, pomidorams, morkoms.

Augimo stimuliatorius. Iš humuso ekstrahuojama huminė rūgštis. Būtent ji ir yra augimo stimuliatorius. Kruopščiais eksperimentasis nustatyta, kad net nedidelė rūgšties koncentracija (0,01%) stimuliuoja kviečių, miežių,

bulvių, vynuogių, pomidorų, burokėlių ir kitų kultūrų augimą. Taip pat išaiškinta, kad tipiškoje joninėje – dis-persinėje būsenoje esančią huminę rūgštį augalai gali įsisavinti ir būdami „sotūs”. Tai kaip ledai vaikams – juos jie gali valgyti ir būdami sotūs. Ypač šis viršnorminės mitybos efektas (turiu galvoje augalus) pastebimas ankstyvose stadijose. Pastebėta, kad huminė rūgštis veikia kaip katalizatorius. Su jos pagalba augalai gali įsisavinti ir kitas fiziologiškai aktyvias substancijas: dervas, vitaminus ir jų analogus.

Augalų atsparumo didinimas. Kompostas stebuklingai didina augalų atsparumą ligoms ir kenkėjams. Tai pirmiausia aiškinama tuo, kad daug organikos turinčioje dirvoje auga stiprūs augalai. Turbūt kiekvienas daržininkas matė, kaip draugiškai kolorado vabalai puola silpnus bulvių krūmelius. Net pirmosios lervutės, kaip taisyklė, pasirodo ant tokių krūmų.

Didesnio augalų, augančių humusingoje dirvoje, atsparumo ligoms priežastys nelabai suprantamos. Juk humusas turi palankiai veikti tiek naudingų, tiek žalingų mikroorganizmų augimą. Bet faktas, kad ligoms humuse blogai, akivaizdus. Turtingoje dirvoje greičiau vystosi ne tik ligas sukeliančios bakterijos, bet ir bakterijomis mintantys mikroorganizmai. Ir mažos tokių „ėdrūnų” kolonijos gali pakakti, kad mikrofloroje neliktų patogenų.

Yra dar viena versija: komposte gaminasi antibiotikai, slopinantys ligas. Nustatyti ir konkretūs faktai: subalansuotoje dirvoje prastai vystosi bakterinis vytulys ir kūlės, komposte negali išgyventi šaknų puvinio sukėlėjai, gerai besijaučiantys paprastoje dirvoje ir t.t. Galų gale daržininkui svarbu, kad kompostu patręštoje lysvėje augalai mažiau serga, o kodėl taip yra – tegul suka galvas mokslininkai.

Analogiška situacija organikos turtingoje dirvoje su vabzdžiais – kenkėjais. Masiniai praktikų stebėjimai ir moksliniai eksperimentai kalba apie tai, kad tokioje dirvoje augantys augalai rečiau puolami kenkėjų ir patiria mažesnę žalą. Paaiškinimas: kompostas sukuria palankias sąlygas plėšrūnams, o jie laiko veltui neleidžia.

Štai ką galima pasakyti apie kompostą, kaip apie trąšą:

Jis yra veiksminga aplinkos sveikatinimo priemonė,

Sukuria gerą dirvos struktūrą,

Sulaiko drėgmę dirvoje,

Aprūpina augalus maisto medžiagomis pagal poreikius ir apsaugo maisto medžiagas nuo išplovimo beiišgaravimo,

Neutralizuoja nuodingus junginius,

Palaiko neutralų pH lygį,

Pratęsia vegetacijos laikotarpį,

Skatina augimą,

Padidina augalų atsparumą ligoms ir kenkėjams.

DIRVOS DENGIMAS VISUS METUS

Jei dirvą vertinsime kaip gyvą organizmą, kuriame visada klesti gyvybė, tai nenaudinga laikyti ją pliką, palikti neapsaugotą nuo saulės kaitros, plaunančio lietaus, vėjo, galinčio ardyti net uolas. Gamtoje nėra plikų dirvų. O jei kas nors prisimins Sacharą, tai tegul jis prisimena ir tai, kad ji – žmogaus rankų darinys.

Įsivaizduokime mišką arba pievą. Jų dirvos jau iš po sniego išlenda žalios. Čia snieguolės, krokai, kiaulpienės, dobilai. Visą sezoną, vieni kitus keisdami, dengia augalai dirvą žaluma, artėjant žiemai gula ant jos (miške dar su spygliais ir lapais), sušildo, virsta humusu, o po to viskas kartojasi iš pradžių.

Ir darže galima šeimininkauti, mėgdžiojant gamtą, t.y. dengti jo dirvą visus metus. Tokio dengimo priemonės yra:

Mulčias, nuoseklus sodinimas

Dengiančios kultūros

Paprasčiau, daug paprasčiau ir naudingiau mėgdžioti gamtą, o ne jai priešgyniauti.

Parengta pagal B. A. Bubliko darbus

Taip pat skaitykite: „Komposto paruo6imas” https://patariame.lt/?p=1928#axzz2zbktnDVd

Author: Autorius

3 thoughts on “Kompostas ir kompostavimas

  1. Mes sąlygų kompostuot neturim – kompostavimui tinkamas atliekas atiduodam kaimynams. Per savaitę susirenka tikrai nemažai 🙂

    1. Ačiū už komentarą! Kviečiu dažniau užsukti į mūsų puslapį!!! 🙂
      Dalinkitės savo patirtimi ir gerais patarimais.

  2. Iš europinių lėšų dalijamos komposto dėžės. Jose pavartyti, perkasti kompostą nėra jokių galimybių. Ką daryti?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.