Kategorija: Gėlininkystė
Vaistinė medetka
Pinta karklų gyvatvorė
Pintai karklų gyvatvorei geriausiai tinka nelepūs, greitai augantys krūmai su ilgais ūgliais — žilvitis, pajūrinis, krantinis ir purpurinis karklas. Juos augina ne visi medelynai. Amatininkai karklus augina specialiose plantacijose ir pina iš jų įvairius buities rakandius bei baldus. Pasiteiraukite jų, gal parduos. Pigiau ir paprasčiau – pasiimti sekatorių ir keliauti į pakelę, paupį, paežerę ar drėgną pagriovį. Dažniausiai ten rasite jų sąžalynus, ir prisikarpę keletą glėbių ūglių, niekam jokios žalos nepadarysite.
Orchidėjų šaknys
Dauguma atogrąžų epifitinių orchidėjų turi trejopas šaknis: orines (styrančias ore), „normalias” – esančias substrate ir nediferencijuotas. Jaunos šaknys ką tik išaugusios dar nėra „orinės”. Taip pat jau diferencijuotos orinės šaknies galas dar nėra „orinis” – jis dar nediferencijuotas ir pasiekęs substratą gali pakisti ir tapti „normalia” šaknimi.
Skirtumas tarp orinių ir neorinių šaknų – specialus negyvų, tuščiavidurių ląstelių daugiasluoksnis šaknies apvalkalas (vadinamas „velamenu”, kuris sugeba labai greitai absorbuoti drėgmę iš aplinkos, todėl tikroji šaknis, esanti viduje, neišdžiūva. Substrate esančios šaknys tokio sluoksnio neturi – jos turi siurbiamuosius plaukelius (ar kitokius prisitaikymus).
Substrate esančios šaknys, patekusios į orą, gali patapti „orinėmis”, tačiau jau diferencijuotos, su gerai išvystytu velamenu orinės šaknys negali pakisti į „normalias”. Tokios šaknys, pasodintos į substratą supūva, nes velamenas (tas „kempininis” sluoksnis) nuolat aktyviai iš substrato siurbia drėgmę ir nuolat būna šlapias (kaip žinia – daugumos epifitinių orchidėjų šaknys nemėgsta nuolatinio užmirkimo). Diferencijacija (arba velameno formavimąsis) aktyviai vyksta tada, kai dažnai kaitaliojasi sausi ir drėgni periodai – pvz., kai ore esanti šaknis dažnai purškiama ir greitai nudžiūva. Jei šaknis nepurškiama, neturi kontakto su drėgme – ji NEKINTA ir lieka nediferencijuota. Tokias šaknis drąsiai galima SODINTI gilyn į substratą.
Nediferencijuota šaknis nuo tikros orinės pas hibridinius falenopsius skiriasi spalva – orinės šaknies apvalkalas yra pilkas ir storas, nepermatomas, užpurškus patamsėja, bet matosi, kad tų negyvų ląstelių sluoksnis yra storas. O tų „neapsisprendusių” šaknų velamenas dar būna labai plonas, toks sidabriškas, beveik persimato, užpurškus tokia šaknis pažaliuoja, viduje aiškiai matomas gyvų ląstelių sluoksnis. Continue reading „Orchidėjų šaknys” →
Iš liaudies išminties lobyno
Serenčiai skatina šlapimo išsiskyrimą, prakaitavimą bei naikina žarnyno parazitus.
Serenčiai pasižymi priešuždegiminėmis , prieš grybelinėmis savybėmis.
Vieną valgomąjį šaukštą sausų serenčių žiedynų užpilkite stikline verdančio vandens, leiskite nusistovėti 2 valandas, po to antpilą nukoškite.
Sergantiems peršalimo ligomis šio antpilo patariama gerti po 2 valgomuosius šaukštus 3 ar 4 kartus per dieną. Šis antpilas taip pat skatina šlapimo išsiskyrimą. Continue reading „Iš liaudies išminties lobyno” →
Kiminai gėlininkystėje
Kiminai, arba baltosios durpinės samanos, kimininių šeimos augalų genties atstovai, – puikus pagalbininkas auginantiesiems kambarines gėles.
Šis sporinis pelkių augalas neturi šaknų. Gyva dalimi laikomas plonas minkštas neaukštas stiebas. Apatinė jo dalis nuolat apmiršta, o iš nunykusios dalies susidaro durpės. Jos taip pat naudojamos gėlininkystėje. Continue reading „Kiminai gėlininkystėje” →
Skinant gėles
Gėles skinkite anksti rytą arba vakare (saulei nusileidus), pjaukite aštriu peiliu. Nekirpkite žirklėmis, nes jos traiško gėlių stiebelius. Chrizantemas ne pjaukite, o laužkite.
Jurginus, ir ciklamenus pjaukite tik tada, kai jų žiedai jau visiškai išsiskleidę.
Jeigu gėles nusipirkote parduotuvėje arba atsivežėte iš užmiesčio, tai būtinai stiebus panardinkite į vandenį ir nupjaukite įstrižai keliais centimetrais aukščiau senojo pjūvio.
Prieš formuodami puokštę, gėles bent porą valandų (geriausia per naktį) palaikykite vėsioje vietoje įmerkę iki trečdalio stiebo į vandenį.