Neretai žmonėms nuosavas sodas yra tikra svajonių svajonė. Tai vieta, kurioje galima ne tik ramiai leisti laiką su šeima, bet ir vakaroti, atsipalaiduoti sodinant patinkančius augalus bei džiaugtis jau užaugusiais. Tam, kad laikas sode būtų malonus ir jaukus, būtina tinkamai juo pasirūpinti. Tikriausiai vienas iš geriausių būdų tai padaryti – įsigyti tinkamas priežiūros priemones. Skaityti toliau „Pagalba sode – vejos laistymo sistemos“ →

Kalifornijos sliekai, kas tai? 

Sliekai yra hermafroditai – “Jis” ir “Ji” viename, tačiau dauginimuisi reikia dviejų individų.

Sliekučiai užsimezga žiedo formos balnelyje, kuris netrukus nuslenka nuo slieko kūno ir virsta kokonu.

Kokone gali būti iki 24 sliekučių

Lytiškai subręsta ir pradeda daugintis 3 mėnesių

Suaugusio slieko duomenys: 6-8 cm ilgio ir  3 – 5 mm storio, sveria 0,8-1,4 gramo.

Sliekas gali regeneruoti – atsiauginti sužeistą kūno dalį.

Skaityti toliau „Kalifornijos sliekai komposto perdirbimui „ →

Pa­ke­lė­se, dir­vo­nuo­se, pa­tvo­riuo­se, ant kal­ve­lių ir py­li­mė­lių mė­ly­nai pra­žy­do pa­pras­to­ji trū­ka­žo­lė, ku­ri lo­ty­niš­kai va­di­na­ma ci­cho­rium in­ty­bus. To­dėl trū­ka­žo­lė dar va­di­na­ma ci­ko­ri­ja. Iš jos šak­nų da­ro­mas ka­vos pa­kai­ta­las – ci­ko­ri­ja. Liau­dis trū­ka­žo­lei su­gal­vo­jo ir ki­tų pa­va­di­ni­mų. Šis au­ga­las dar va­di­na­mas ke­lio ži­bin­tu, žyd­rą­ja sau­lėg­rą­ža, sau­la­žo­le, lau­ki­ne ci­ko­ri­ja, varg­šų nu­si­dė­jė­lių gė­le.

Skaityti toliau „Trūkažolė, kuri dar vadinama cikorija, laiką rodo ir kavą pavaduoja“ →

Lietuvoje auginamos kelių rūšių mėtos, bet visos jos pasižymi antibakterinėmis, antiseptinėmis ir virškinimo gerinamosiomis ypatybėmis. Liaudies medicinos atstovai mėtomis gydydavo peršalimo ligas, galvos skausmą, virškinimo sutrikimus. Mėtų arbata vartojama kaip švelnūs ra­minamieji, nuo pilvo pūtimo, šlapimo skyrimuisi skatinti.

Skaityti toliau „Mėtos“ →

Senovės graikai ir romėnai buvo įsitikinę, kad rozmarinai padeda išsaugoti visus gražiau­sius dalykus gyvenime, atneša laimę ir saugo nuo piktųjų dvasių. Kitaip ir negali būti, nes jie – meilės deivės Veneros mėgstamiausi augalai. Jos, dei­vės, atsiradusios iš jūros putos, garbei rozmarinas buvo vadi­namas „jūros rasa".

Skaityti toliau „Rozmarinai“ →

Pasigaminkime prieskoninių žolelių mišinių žiemai.

Sriuboms ir troškiniams gardinti

1.  2 dalys mairūnų, 2 dalys čiobrelių, 2 dalys petražolių, 1 dalis citrinų žievelių, i dalis bazilikų, 0,5 dalies pankolio.

2.  2 dalys krapų, 2 dalys petražolių (smulkiai supjaustyti lapai ir šaknys), i dalis mairūnų, i dalis dašių, 0,5 dalies kalendrų.

Skaityti toliau „Prieskoninių žolelių mišiniai“ →

Hipokratas šalaviją vadino šventa žole. Ir ne be reikalo. Šalavijų užpilu galima skalauti burną esant burnos ertmės ar dantenų uždegimui, kvėpuoti šalavijų garais ar gerti šalavijų arbatas viršutinių kvėpavimo takų infekcijų atvejais. Šalavijų lapai gerai pagelbėja ir drabu­žių spintoje, nes jų kvapo labai bijo kandys.

Skaityti toliau „Vaistinis šalavijas“ →

Jomis aromatizuojama troškinta mėsa, žuvys, daržo­vės, net druska ir cukrus! Taip pat jų dedama į desertus, ke­pinius, netgi užšaldoma ledo kubeliuose.

Levandos pasižymi ramina­muoju, spazmų atpalaiduoja­muoju ir antiseptiniu poveikiu. Aromaterapijoje levandos pa­gelbsti nuo įtampos, migrenos, miego sutrikimų. Šiuo augalu atbaidysite kandis.

Skaityti toliau „Levandos“ →

Pintai karklų gyvatvorei geriausiai tinka nelepūs, greitai augantys krūmai su ilgais ūgliais — žilvitis, pajūrinis, krantinis ir purpurinis karklas. Juos augina ne visi medelynai. Amatininkai karklus augina specialiose plantacijose ir pina iš jų įvairius buities rakandius bei baldus. Pasiteiraukite jų, gal parduos. Pigiau ir paprasčiau – pasiimti sekatorių ir keliauti į pakelę, paupį, paežerę ar drėgną pagriovį. Dažniausiai ten rasite jų sąžalynus, ir prisikarpę keletą glėbių ūglių, niekam jokios žalos nepadarysite.

Skaityti toliau „Pinta karklų gyvatvorė“ →

Dauguma atogrąžų epifitinių orchidėjų turi trejopas šaknis: orines (styrančias ore), „normalias“ – esančias substrate ir nediferencijuotas. Jaunos šaknys ką tik išaugusios dar nėra „orinės“. Taip pat jau diferencijuotos orinės šaknies galas dar nėra „orinis“ – jis dar nediferencijuotas ir pasiekęs substratą gali pakisti ir tapti „normalia“ šaknimi.
Skirtumas tarp orinių ir neorinių šaknų – specialus negyvų, tuščiavidurių ląstelių daugiasluoksnis šaknies apvalkalas (vadinamas „velamenu“, kuris sugeba labai greitai absorbuoti drėgmę iš aplinkos, todėl tikroji šaknis, esanti viduje, neišdžiūva. Substrate esančios šaknys tokio sluoksnio neturi – jos turi siurbiamuosius plaukelius (ar kitokius prisitaikymus).
Substrate esančios šaknys, patekusios į orą, gali patapti „orinėmis“, tačiau jau diferencijuotos, su gerai išvystytu velamenu orinės šaknys negali pakisti į „normalias“. Tokios šaknys, pasodintos į substratą supūva, nes velamenas (tas „kempininis“ sluoksnis) nuolat aktyviai iš substrato siurbia drėgmę ir nuolat būna šlapias (kaip žinia – daugumos epifitinių orchidėjų šaknys nemėgsta nuolatinio užmirkimo). Diferencijacija (arba velameno formavimąsis) aktyviai vyksta tada, kai dažnai kaitaliojasi sausi ir drėgni periodai – pvz., kai ore esanti šaknis dažnai purškiama ir greitai nudžiūva. Jei šaknis nepurškiama, neturi kontakto su drėgme – ji NEKINTA ir lieka nediferencijuota. Tokias šaknis drąsiai galima SODINTI gilyn į substratą.
Nediferencijuota šaknis nuo tikros orinės pas hibridinius falenopsius skiriasi spalva – orinės šaknies apvalkalas yra pilkas ir storas, nepermatomas, užpurškus patamsėja, bet matosi, kad tų negyvų ląstelių sluoksnis yra storas. O tų „neapsisprendusių“ šaknų velamenas dar būna labai plonas, toks sidabriškas, beveik persimato, užpurškus tokia šaknis pažaliuoja, viduje aiškiai matomas gyvų ląstelių sluoksnis. Skaityti toliau „Orchidėjų šaknys“ →